Tikras gyvenimas

3 dalis

Prie klasės durų iš to skubėjimo atsitrenkiau į kažkieno nugarą. Vos nenugriuvau, bet už nugaros ėjusi mergaitė laiku mane sugavo. Padėkojau jai ir atsisukau į... Rimtai? Elijus atsiprašomai nusišypsojo.
     -Tai kur taip leki? Juk pamoka dar tik už penkių minučių.
     Ką jis čia kalba? Dirstelėjau į telefoną. Jis rodė, kad kaip tik dabar turėtų prasidėti pamoka. Po to susivokiau. Ai, juk mano telefonas skuba penkiomis minutėmis. Kada aš pagaliau jį susitvarkysiu? Garsiai atsidusau.
      -Ai, tiesiog norėjau anksčiau ateiti. O tu ko taip anksti atėjai?
      -Tas pats kas tau,-tepasakė jis.-Tu Ema, tiesa?
    -Teisingai. O tu Elijus.
    -Ačiū, kad pasakei, bet aš žinau kas esu.
    Tai nuskambėjo nekaip. Trumpam stojo tyla.
    -Tai apoe ką ta informatika?-paklausė jis.-Kas tai per mokslas?
    -Mano draugė Gabrielė sakė, kad tai mokslas su kompiuteriais, o šiaip nežinau ką darysim. Bus staigmena.
    -Hm... Taigi, mokysimės tik dviese. Labai greitas klasės sumažėjimas. Tyla ir ramybė po šitiek metų. Tik tu jos nedrumsk.
    Neišlaikiusi pradėjau juoktis.
    -Ei, sakiau nedrumsk!-Jis irgi užsikrėtė juoku, todėl nuskambėjus skambučiui, vis dar juokėmės. Įėjus į klasę labai nustebau. Klasė buvo didžiausia iš man kada nors matytų. Visi suolai buvo sustumti į klasės šonus, o dūžtantys ir brangūs daiktai sukrauti ant lentynos. Klasės gale stovėjo tik didžiulė, plačialapė gėlė. Lyg mes ketintumėm svaidytis lazdom, o ne rašyti ramiai atsisėdus suole.
      -Laba diena,-pasigirdo balsas mums už nugarų. Abu greitai atsisukom. Prie mokytojo stalo stovėjo aukštas, kokių trisdešimt penkerių metų vyras. Buvo apsirengęs paprasčiausiu žaliu megztiniu ir džinsais. Atrodė nerūpestingas, bet protingas ir linksmas. Jo akys tiesiog spindėjo, kaip mažo vaiko. Iškart supratau, kad su juo bus įdomu. Jis pasižiūrėjo į sąrašą.
      -Taigi. Ema ir Elijus. Aš profesorius Augustas. Mokysiu informatikos. Noriu užduoti jums klausimą. Kodėl atėjote į šitą grupę? Kodėl nepasirinkote garsaus informatiko ir inžinieriaus profesoriaus Alberto?
      Ilgai negalvojau.
      -Dėl naujovių. Norėjau kažko naujo. Juk beveik visi mūsų mokytojai kažkuo išskirtiniai ir kai tai sužinai, atrodo, kad bus labai įdomu. O visada būna taip, kad mažiausiai besipuikuojantys išmoko geriausiai.
    -Labai įdomus atsakymas. Prižadu, naujovių tikrai gausi. O kaip tu Elijau?
      -Aš čia užsukau dėl ramybės. Tiesiog pamačiau, kad beveik visi mokiniai užsirašė į kitą grupę. Ir pamaniau, kad man reiktų bent truputį gauti tylos ir ramybės, todėl užsirašiau pas jus, pone.
      -Gerai. Pirma taisyklė: čia nėra ponų. Tik Augustai, Emos ir Elijai. Ši taisyklė pati griežčiausia.
      Visi truputį pasijuokėme. Man jis jau pradeda patikti. Augustas tęsė toliau:
     -Na, nieko nepadarysi, teks pradėti pamoką. Dabar tai bus naujovių. O ramybės nemanau, kad rasim. Noriu iš anksto perspėti, kad tuoj galbūt patirsit didžiausią šoką gyvenime, tad jei kas bijo geriau išeikite.
      Nustebau. Ką tik šis mokytojas juokavo, o dabar jau sako, kad tuoj  patirsime šoką. Akimirką sudvejojau. Gal geriau išeit? Bet dabar jau per daug smalsu. Ryžtingai atsisukau į Augustą. Jis supratęs užuominą, greit ištarė:
      -Šitoj pamokoj jūs mokysitės ne kaip dirbti su kompiuteriais, o kaip dresuoti slibinus.
      Atrodė, kad blogai išgirdau. Slibinus? Dresuoti? Negali būti. Čia tik pokštas. Pažvelgiau į Elijų. Jis spoksojo į Augustą lyg jis būtų pamišęs. Augustas supratęs, kad juo netikim, garsiai du kartus suplojo. Tada ramiai pasakė:
      -Labai prašau lėtai atsisukti atgal ir nerėkti.
      Nurijusi seilę lėtai atsisukau ir... Pamačiau du didžiulius padarus panašius į kates, tik be ūsų ir apvalesnėm ausim. Vienas buvo baltas su kai kur pasirodančiom juodom ir tamsiai mėlynom žymėm, o kitas juodas su kartais pasirodančiom baltom žymėm. Norėjosi rėkti, bet gumulas užstrigęs gerklėj, neleido nei garselio išleisti. Staiga baltasis slibinas staigiai atsisuko ir pradėjo eiti link manęs. Apmiriau iš baimės. Norėjosi bėgti, bet kojos neklausė. Pagaliau susitvardžiau ir atsisukau į Augustą.
      -Ką man daryti?
      -Tiesiog atsiklaupk, nulenk galvą ir ištiesk ranką į priekį.
      Padariau kaip jis liepė. Viena akim mačiau, kad ir Elijui tas pats su juoduoju slibinu. Staiga pajutau kaip ant ištiesto delno nusileidžia kažkas minkšto. Lėtai pakėliau akis ir pažvelgiau į tamsiai žalias slibino akis. Jos atrodė tokios protingos. Staiga pajutau dilgtelėjimą rankoje. Greit ją atitraukiau ir pažvelgusi į delną pamačiau didžiulės letenos žymę. Staiga suvokiau daugybę dalykų.
      -Ji mergaitė,-pasakiau.-Trejų metų. Turėjo sesę. Gimusi Antarktidoje...
      -Tikrai taip,-nusišypsojo Augustas.-Matau pradedi suprasti.
      -Aš taip nemanau. Iš kur aš tai žinau?!
      Kai pažiūrėjau į Elijų, jis sustingęs laikė slibino leteną, po to staigiai susiraukęs atitraukė ranką. Taigi jam tas pats.
      Augustas priėjo prie Elijaus, kažką pasakė ir jie kartu grįžo prie mokytojo stalo.