Tamsioji (Baigta)

Baimės pirštai ilgi ir grėsmingi

„Bijok, bet neleisk baimei užvaldyti tavo sielos. Nes vos ji pasieks savo tikslą prarasi viską ką branginai"

Saulė leidosi po truputį paskandindama miestą tamsoje. Pajudėjau ir aš tuščiomis gatvėmis. Naktimis čia buvo baisiau nei miškuose kur tavęs tyko žvėris, toks pat išbadėjęs kaip ir tu. Iš tamsių šešėlių pasirodydavo alkanos šmėklos. Jos atslinko kartu su maru kuris pasiglemžė šį kadaise turtingą miestą. Apiplėšė, sudegino namus bei išskrodė žmones. Laimingi tie kurie nepajuto skausmo.

Aš gerai klausydavausi, žmonės daug kalbėdavo, o aš dėdavau į galvą. Džioda, miesto smuklininkas man sakydavo, kad esu per daug protinga kaip šešerių metų mergaitė. Jis daug kalbėdavo, pasakodavo siaubingas istorijas kurios buvo realybė. Jam patiko kalbėti, o man klausytis. Džioda, nors ir turėjo tik viena koja jis puikiai susitvarkydavo su savo smukle. Ten pasitaikydavo iš ties daug žmonių, o man leisdavo nuo žemės surinkti viską ką rasdavau. Tuomet tėvas manimi dar nesišlykštėjo, nemušė ir nevarė valkatauti. Bet smuklę nusiaubė maras, o su juo ir atėjusios šmėklos. Ten nieko nebeliko, tik pūvantys kūnai.

Tylą užgožė moteriškas riksmas. Akimirką sustojau ir atsisukau atgal. Nebijojau, nedrebėjau, tiesiog stovėjau ir klausiausi to spiegimo. Šmėklos pasigavo auką, o gal net pats maras. Stovėjau kokią minutę kol pirštai visai sustiro. Turėjau eiti, paskubėti kol tėvas visai neužkalė durų, tada tektų nakvoti lauke. Vargu ar ištverčiau kai visas kūnas jau sustingęs. Bet vos pajudėjus vėl pasigirdo tas pats riksmas kuris perėjo į kūkčiojimą ir maldavimą padėti. Vargu ar kas nors šį kartą įklius į spąstus. Girdėdavau kalbas, kad pabaisos gali pavogti aukos balsą ir taip prisivilioti naujų aukų.

Pajudėjau pirmyn, buvo sunku judinti sustingusias pėdas, bet raginau save prisimindama šiltą krosnį ir mėsą, kad ir menką kaulą. Paspartinau žingsnius kol galiausiai pradėjau bėgti pasileisdama nuo kalno. Ten, prie miško pakraščio, prie Niudo upės stovėjo vienišas namelis. Mūsų namelis. Iš kamino rūko maži dūmų kamuoliukai pakildami į viršų ir susimaišydami su pilkais debesimis. Galėjau valandų valandas stovėti ir žiūrėti į jas. Galėjau tiesiog svajoti, kad mano šeima vėl tokia pat kaip prieš prasidedant karui.

Lėtai prisiartinau prie varganos trobos ir stumtelėjau duris. Į mane padvelkė šiluma kuri akimirksniu apglėbė mano sustirusį kūnelį. Bet vos pakėliau akis, menkoje šviesose išvydau tėvą. Jis keistai šypsojosi, o aš nudelbiau akis į žemę. Nieko neparnešiau, nė menkos duonos riekelės. Užmerkiau akis laukdama smūgio į veidą, pilvą ar kojas, bet nesulaukiau.

- Imk ją, imk ir duok mums mėsos! - suriko motina taip priversdama atsimerkti ir mane. Įsitempiau ir akimirksniu apsisukau. Čia buvo dar vienas vyras. - Duok mums valgyti, tik tiek prašau, - sukukčiojo ji ir aš akimirksniu prie jos pribėgau.

- Mama, - sušnabždėjau įsistvėrusi į purviną jos suknelę. - Mama, nepyk, aš nieko neradau, - prikandau lūpą, kad nepravirkčiau.

Motina savo kaulėtais pirštais suspaudė mano smakrą ir kilstelėjo į viršų. Žvelgiau į jos skausmo perkreiptą veidą, į paraudusias akis kuriose švietė ne meilė, ne baimė, o neapykanta. Jaučiau kaip jos suskeldėja nagai sminga man į odą, kaip jos akys išsiplečia, o tuomet ji pastūmusi mane atsistoja. Nukritau ant grindų užsigaudama kelius, bet ašaros neišriedėjo. Kažkur giliai viduje suvokiau kas nutiko, bet nenorėjau tuo patikėti. Turėjau pasistengti ir kitą kartą atnešti maisto. Nuo tos minties pasidarė geriau, bet tuomet tėvas pakėlė mane už plaukų. Kaip kokį valkataujantį šunį iškėlė aukštyn, kad galėtų pasigrožėti, bet grožėjosi ne jis, o vyras apsigaubęs juodu apsiaustu. Galėjau prisiekti, kad jo akys net suspindo saulės spalva, bet tuomet pajutau tikrą baimę kuri sukaustė mano kūną.