"Mirtis neturi vardo, bet jie jai sugalvojo."
Milenija - tamsioji, maža mergaitė kuri suaugo per greitai, tam, kad mirtis ją pasiglemžtų. Gimusi sunkiais laikais ji matė kaip atslinko juodasis Maras, o su juo ir siaubingos pabaisos pasiglemžusios tū...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou télécharger une autre image.
Kada nors mes visi pasiduosime, pavirsime dulkėmis ir išnyksime.
Aš nebebijojau tamsių šešėlių, nebebijojau ir jo žiauraus žvilgsnio. Aš to nusipelniau, jo žiaurumas buvo nukreiptas į mane. Buvau tik viso labo vergė, blusa jų akyse kuri nenusipelno gyventi tarp jų. Jie visi buvo teisūs, aš tą suvokiau ir nebenorėjau daugiau kovoti. Norėjau tik išnykti, virsti dulkėmis kurias nupūs šaltas vėjas. Norėjau, kad mano skausmas pranyktų ir man nebereikėtų daugiau jo jausti nuodingų pirštų susmeigtų į mane.
Virpėjau nuo šalčio kuris mane žnaibė ir vertė gūžtis. Kai Davidas galiausiai atėjo manęs, aš gulėjau be sąmonės atsirėmusi į didžiulio bokšto sieną. Palikta sušalti, nudvėsti kaip tiems žvėrims. Aš jų akyse buvau bjauri, šlykšti mergiotė kurios net maras negalėjo paliesti.
Susirietusi į kamuoliuką virpėjau ir atsargiai stebėjau vaikiną. Jis niršo ant Džiulijano ir visų kurie mane skriaudė. Jis norėjo juos visus pamokyti, liejo savo pyktį, net kelis kartus trenkė kumščiu į sieną. Stebėjau jį ir troškau, kad jis išeitų. Žinojau, kad per mane ir jis nukentės. Maldavau Davido išeiti, palikti mane vieną ir daugiau su manimi nesimatyti. Nenorėjau, kad kiti jam keršytų. Jis priešinosi jiems, net ir magui kuris kiekvieną kartą jį nubausdavo kai tas pasirodydavo pas mane. Davidas laužė taisykles dėl manęs.
- Meldžiu, Milenija, - jis atsiklaupė priešais mane ir palietė mano šaltus pirštus. – Leisk man pasikalbėti su magu, jis privalo žinoti kas vyksta. Jie privalo atsiimti už tai ką tau padarė. Džiulijanas pabaisa.
- Ne, - pažvelgiau į jo akis ir troškau, kad vaikinas pamirštų mane. Paliktų ir daugiau čia nesirodytų. – Magas jį nubaus kartą, o tuomet Džiulijanas keršys tau visą gyvenimą.
Mudu abu tą žinojom. Šviesiaplaukis suraukė kaktą ir nuleido galvą ant mano lovos. Džiulijanas buvo tamsa, viską ryjanti pabaisa kuri nepasigailės išdavikų. Jis sunaikins ne tik mane, bet ir Davidą.
Vaikinas atsisėdo šalia ir suspaudė mane per pačius. Jaučiau kaip stipriai trankosi jo širdis, kaip pirštai kurie spaudė mane prie savęs įsitempia. Jis norėjo mane apsaugoti, troško parodyti, kad pasaulis nėra toks žiaurus. Bet viskas ką galėjau dabar matyti tai tik tamsias spalvas ir mirtį. Ji ėjo šalia ir gundė viską užbaigti. Būtent tada prisiminiau senos moteriškės žodžius. Mirtis visada šalia, ji tik laukia kol paslysiu ir galės mane nusitverti. Bet aš pavargau kovoti, pavargau nuo jos bėgti. „Tokie kaip mes ilgai negyvena“ sakė ji. Tikriausiai žinojo, kad visai netrukus pasirinksiu viską užbaigti.
Vaikinas visą naktį buvo su manimi. Sėdėjo šalia atrėmęs savo galvą į mano petį ir jau snaudė. Rytoj jį nubaus už tai, kad nepasirodė mago pamokose. Vien tai, kad jis vėluodavo būdavo didžiulės pasekmės, o dabar jo lauks iš ties bjauri bausmė. Per mane. Visada viskas per mane. Krūtinėje skylė didėjo su kiekviena tamsia mintimi kuri bandė mane nusitempti kartu. Aš buvau niekam nereikalinga. Tėvai mane atidavė, jie manęs nebenorėjo. Niekada nepamiršiu jų akyse regėtos tamsos. Buvau bjauri, purvina mergiotė kuri nesugebėjo net maisto parnešti į namus. Visiškai nenaudinga. Dėl to jie mane ir atidavė, kad patys išgyventų. Neturėjau ant jų pykti, privalėjau suprasti, kad esu tik bjaurus parazitas. Dėl šlykštaus savo kraujo, dėl to, kad gimiau kai saulę uždengė kruvinasis mėnulis. Tokie kaip aš neišgyvena šiame žiauriame pasaulyje.
Kai vaikinas pabudo ryte, apsimečiau vis dar mieganti. Pabučiavęs mane į kaktą jis užtraukė antklodę iki pat smakro ir išėjo. Paliko vieną. Durims užsitrenkus norėjau pravirkti, bet ašaros taip ir neišriedėjo. Likau viena su savo tamsiomis mintimis kurios gundė nusidėti. Ir aš buvau tam pasiryžusi.
Nusiprausiau veidą, susišukavau plaukus ir apsirengiau nauja juoda suknele. Išspaudžiau šypsena nedideliame savo atvaizde kuris melagis rodė laimingą mergaitę. Deja ji plūdo krauju ir ašaromis kurios niekada nesustos. Ji sužalota, sutrypta ir sunaikinta. Tokia kaip ji negali egzistuoti, ji privalo atiduoti save mirčiai ir amžiams užmigti. Štai ką aš mačiau joje.
Patraukiau į virtuvę kurioje jau plušo kiti tarnai. Lerės nesimatė, ta išpūstaakė tikriausiai smaginosi su kuriuo nors mago mokiniu. Ne kartą ją mačiau. Dėl to ji ir stengėsi mane nutverti ir pakabinti ant lyno kaip tuos triušius. Visgi dabar gailėjausi, kad nesuvariau peilio į jos kaklą. Norėjau prieš viskam pasibaigiant stebėti kaip ta varlė trūkčioja kaip žuvis išmestas ant kranto. Norėjau pamatyti kaip jos akys išsiplečia iš baimės suvokus, kad viskas baigta.
Pastvėriau peilį ir nužingsniavau į biblioteką. Kelias atrodė toks ilgas jog net susimąsčiau ar bokštas jaučia ką aš ketinu padaryti? Juk jis matė ką man Džiulijanas ir kiti padarė. Jis jautė mano ašaras ir tamsą kuri sklido apgaubdama viską aplinkui. Ir visgi aš pasiekusi duris sustojau ir akimirką delsiau. Pasiduoti visada atrodė lengviau nei kovoti, bet aš jau buvau pavargusi.
Atsargiai pravėriau duris ir žengiau į biblioteką. Joje nieko nebuvo, tik sklindantis šaltas nuo išmėtytų knygų. Jų buvo daugiau nei įprastai. Regis mago mokiniai jautė malonumą mėtyti ir numesti knygas kur papuola. Jeigu tik būčiau turėjusi magijos vienu rankos mostu sukraučiau tas knygas į lentynas, bet man patiko jas vartyti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad mano išgalvoti žodžiai yra tikri. Aš galėjau skaityti ir perskaityti užkeikimus. Deja, mergaitės negali naudoti magijos, bent jau tą man kartojo ūkvedė Miga.
Atsargiai praėjau visas knygas ir atsisėdau ant žemės. Ištraukiau peilį ir įdėmiai į jį pažiūrėjau. Senas plienas jau buvo parudavęs, o medinė jo rankena aptrupėjusi. Tačiau nors ašmenys ir buvo atšipusios jos visgi galėjo be vargo pereiti ploną odos sluoksnį. Užmerkiau akis ir tą akimirką nuriedėjo ašara. Pilna kančios ir skausmo. Aš niekada nebūsiu kaip jie, nepritapsiu prie šio siaubingo pasaulio. Jie visi blogi, o aš gera. Tarsi saldus vaisius tarp supuvėlių.
Skaudėjo, norėjau tik kuo greičiau tai užbaigti. Giliai įkvėpusi ištiesiau ašmenis ir dūriau sau žemiau šonkaulių dešinėje pusėje. Ašmenys susmigo ir aš pajutau skausmą kuris suparalyžiavo mano kūną. Nugriuvau ant nugaros ir suvaldžiusi klyksmą žvelgiau aukštyn. Deja nemačiau dangaus nors taip troškau matyti žvaigždes. Norėjau jausti šaltą vėję kuris nubrauks mano ašaras, bet mirsiu ten kur jaučiausi geriausiai.
Kažkas šmėstelėjo ir aš pasukau galvą. Į mane žvelgiau paklaikusios Nadijos akys. Ji sustingusi žvelgė į mane. Norėjau nusišypsoti, pasakyti jai, kad viskas bus gerai, bet ji suspaudusi lūpas akimirksniu pribėgo prie manęs ir atsiklaupusi palietė mano juodą kraują. Jis siaubingai bėgo, tarsi trokštų kuo greičiau apleisti šį varganą kūną ir išsilaisvinti. Tačiau negalėjau žiūrėti į skausmo perkreipą merginos veidą. Paklaikusi ji nežinojo ką daryti, panika jos akyse vis didėjo.
- Kas nors, padėkit! – šaukė ji ir pravirkusi atsistojo. Mačiau kaip susiima už galvos ir atsitraukia. – Tu negali mirti, tik ne dabar, - papurtė galvą ji ir aš sumirksėjau.
Pajutau stingdantį šaltį ir sukandau dantis. Skausmas rimo, tačiau baimė pradėjo sklisti. Šešėlis įgavo formą ir aš išvydau tamsias Džiulijano akis. Akimirką kuri trūko taip ilgai jis žvelgė į mane su tokia panieka jog norėjau nusišypsoti ir pasakyti, kad daugiau nebesimaišysiu jam. Daugiau nebebūsiu tuo bjauriu parazitu nes mirtis jau stovi už manęs.
Nadija stovėjo visai šalia, kūkčiodama ji maldavo Džiulijano man padėti. Norėjau ją paguosti, paimti jos ranką ir pasakyti, kad man viskas gerai. Norėjau paskutinį kartą ją apkabinti ir pasakyti kokia nuostabi draugė ji buvo.
- Įsikąsk, - paliepė jis atsiklaupdamas priešais mane. Žvelgiau į tamsų diržą kurį jis buvo prikišęs prie mano veido ir tik suspaudžiau lūpas. – Liepiau įsikąsti, - sušnypštė jis ir pražiodinęs įkišo.
Praplėšęs mano suknelę jis ištiesė juoda gražia rankeną durklą ir jo rankose atsirado liepsna. Nuostabi raudona ugnis kuri šildė ir viliojo atsipalaiduoti. Jis kaitino durklą o tuomet pasekė mano žvilgsnį kuris buvo įsmeigtas į Nadiją. Akimirką jis žvelgė į marginą kurios skruostus raižė ašaros ir vėl sutelkė dėmesį į mane. Norėjau paklausti kam jis varginasi, juk aš vis tiek mirsiu, bet jis ištiesęs durklą paliečia mano odą ir aš išsiriečiu. Jo kūnas prispaudė manąjį, o kita ranka nuslydo ant mano burnos, kad sulaikytų klyksmą. Galėjau užuosti svylančią savo odą, jaučiau karštį kuris virto šalčiu. Jaučiau kaip daugybę milžiniškų peilių susmingą į tą vietą. Jaučiau tokį skausmą jog norėjau persiplėšti per pus.
Akimirką man aptemo protas, atrodė, kad amžiams užmerksiu akis, bet tuomet pajutau vaikino šaltus pirštus kurie nubraukė mano plaukus. Atsitraukęs jis įsikišo durklą, o tuomet pasigirdo balsai. Jis pažvelgė atgal ir akimirksniu išnyko tamsoje. Sumirksėjau ieškodama Nadijos, bet mergina irgi buvo dingusi. Negalėjau pajudėti, vis dar jaučiau dilgčiojimą toje vietoje kur susižeidžiau, bet kraujas daugiau nebebėgo.
Balsai vis garsėjo ir aš išvydau juos. Tikriausiai Džiulijanas juos visus čia sukvietė, kad galėtų mane pribaigti. Jų alkani žvilgsniai susmigo į mane ir aš užsimerkiau nebenorėdama daugiau jų metyti. Tik troškau, kad šis košmaras greitai pasibaigtų.
- Jos kraujas juodas.
- Kaip gali būti?
- Kodėl jos kraujas toks?
- Kas ji?
- Ar ji maro atnešta pabaisa?
- Turėtume ją pribaigti.
- Ne, privalome pranešti magui.
- Ji pabaisa ar supranti?
- Ji monstras.
- Jos kraujas juodas.
- Ji šlykšti....
Jie kalbėjo ir kalbėjo. Tarsi manęs čia net nebūtų. Tarsi būčiau pabaisa, gal tokia ir buvau? Galbūt maras tikrai mane atnešė? Tai paaiškintų kodėl tėvai manęs nemylėjo, kodėl atidavė už skatikus.
Tačiau nei vienas jų nedrįso prie manęs prisiartinti. Jie tik stovėjo ir žiūrėjo kol nepakilo vėjas ir visų balsuose išgirdau aiktelėjimą.
- Milenija, - magas buvo čia. Jis priklaupė prie manęs ir aš pažvelgiau į jį. Baimę pakeitė susirūpinimas ir aš suvokiau, kad jis manimi šlykštisi. Mano kraujas juodas, o aš niekada jam to nesakiau. – Tavo kraujas juodas.
Jis atsargiai apžiūrėjo mano žaizdą ir suraukęs antakius nužvelgė savo mokinius. Tačiau aš pati sau susivariau peilį, ne jie. Norėjau prabilti, bet balsas buvo tarsi išnykęs ir pro mano lūpas prasiveržė tik keista aimana.
Magas pakėlė mane nuo žemės ir pradėjo nešti. Nesipriešinau nebenorėjau daugiau kalbėti, nebenorėjau daugiau verkti tik šiek tiek pailsėti. Šiandien turėjau mirti, bet Džiulijanas man to neleido. Jis tikriausiai trokšta mane kankinti ilgiau. Jis neleis man mirti.
