Tamsioji (Baigta)

Net ir prijaukintas žvėris kanda

„Iliuzija gali būti sultingesnė už obuolį, bet jos atsikandus suvoki kokia trapi linija yra tarp realybės ir melo“

Niekada daugiau nebūsiu viena. Padariau tai dėl ko turėčiau būti nubausta, įkalinta ir nuplakta rykštėmis, bet Džiulijanas mėgavosi mane kankindamas sunkiomis treniruotėmis. Kiekvieną kartą man pargriuvus jis lazda trenkdavo per mano kojas ir rankas. Jis nekalbėjo po to kai mane pargabeno atgal į bokštą. Jis nepasakė man nei vieno žodžio.

Jo šešėliai buvo pernelyg tamsūs ir tiršti. Jie sukosi aplink mus ir kartais atrodydavo, kad mano rankos juose pranykdavo. Jo veidas buvo ramus, akys įsmeigtos į mane, o lūpos stipriai sučiauptos. Mačiau jo rankų raumenis ir kaip nuo sukelto vėjo gūsio draikosi jo plaukai.

Skaudėjo. Smūgis po smūgio ir mano kraujas pradėjo man šnabždėti. Jis troško prasiveržti, apglėbti Džiulijano kaklą ir stipriai jį suspausti. Jaučiau kaip jis ritmingai plaka kartu su mano širdimi, o viliojantys žodžiai dusina mane iš vidaus. Dar truputis ir aš nebegalėsiu suvaldyti savo tamsos kuri laužo mano kaulus. Dar truputis ir ta pabaisa praris visą šią vietą, o tada liks tik visiška tuštuma.

Sukandau dantis, o nagus suleidau į savo delnus. Visas mano kūnas virpėjo ir kai pakėliau akis į Džiulijana suvokiau, kad daugiau nebegaliu. Pajutau lengvą silpnumą, o tuomet vaikino rankos apsivijo mano liemenį ir suspaudė kaklą.

- Leisk jai pasireikšti, - sušnabždėjo jis ir per mano kūną perbėgo elektros srovė. – Susiliek su ja, bet neleisk būti užvaldomai. Nei ji nei tu negali valdyti viena kitos.

- Aš negaliu, - išrėžiau pro sukąstus dantis, kuo labiau ją laikiau tuo didesnį spaudimą jaučiau. – Ji sunaikins viską.

- Tu esi viskas, - piktai atkirto jis ir atsuko mane į save. – Dabar išsilaisvink!

Jis stipriai suspaudė mano riešus jog net aiktelėjau iš skausmo, bet kuo didesnis skausmas tuo sunkiau galėjau laikyti savo galią. Nežinojau kaip ją suvaldyti, kaip ją priversti paklusti. Tačiau žvelgiant į Džiulijano tamsias akis nusiraminau. Tarsi žvelgčiau į pačios mirties širdį. Kūnas atsipalaidavo, širdies plakimas susilygino su mano kvėpavimu ir aš užsimerkiau. Jaučiau milžinišką jėgą kuri plaukė per visą mano kūną ieškodama spragos per kurią galėtų ištrūkti. Ten buvo tiek daug skylių jog ji lengvai galėjo pro vieną iš jų išlysti, bet aš vietoj to, kad pasitekėčiau ją, visas skyles užmūrijau taip įkalindama ir savo tamsą. Nepatenkinta ji daužėsi į mano rėmus, trupino mano kaulus ir aš nebegalėdama jos išlaikyti surikau.

Džiulijanas perkėlė mus į didžiulę pievą ir aš vėl su neaprėpiama jėga nubloškiau jį ir viską kas buvo gyvą tolyn nuo savęs. Išsunkta lyg skuduro skiautė susmukau ant žemės ir tirtėdama žvelgiau į pajuodusias savo rankas. Lyg būčiau degusi gyva. Visos suodinos ir virpančios nuo šalčio. Bet mane kaustė baimė ir panika. Bijojau pakelti akis ir pamatyti kiek žalos pridariau. Aš pabaisa, ir nuo tos pabaisos visada bandau pabėgti. Bet nesvarbu kaip stipriai trokšti nuo jos pasislėpti, ji tave suras, pasivys, o kai tai nutiks savo ilgais pirštais apsivynios aplink tavo kaklą, kojas ir liemenį. Ir kai nebegalėsi pajudėsi ji praris tavo širdį, sudraskys tavo supuvusia sielą ir toliau maitinsis tavo bjauriu krauju kuris darys pabaisą stipresnę. Vieni sugeba sutramdyti savo monstrus, kiti su jais susigyvena, o aš bėgau.

- Milenija, - mane apsupo šešėliai ir aš daugiau nieko negalėjau pro juos įžiūrėti.

- Aš pabaisa, - sušnabždėjau žinodama, kad Džiulijanas mane girdi.

- Klysti, - tvirtas teiginys ir priešais mane susidarė vaikino siluetas. – Esi šviesa mano tamsoje.

Išsižiojau norėdama paprieštarauti, o gal net paklausti ką jis nori tuo pasakyti, bet vėl buvau įtraukta į portalą. Mudu atsidūrėme bibliotekoje. Tylu, ramu, jokio šurmulio ar kitų mokinių. Nenorėjau likti viena, bet Džiulijanas paleidęs mano ranką nė neatsisukęs pradingo tarp lentynų dar spėdamas pridurti, kad turėčiau pailsėti.

Negalėjau ilsėtis, negalėjau nei valgyti nei miegoti. Davidas kažką manyje sunaikino ir dabar tai kankino mane dienų dienas. Ar tikrai jam rūpėjau ar jo žodžiuose buvo nors menkiausios tiesos? Kodėl jis nužudė mane, o Lere pasiėmė kartu? Apie tos šliundros dingimą sužinojau kai Miga atnešė man suknelę. Ji nemanė, kad tai svarbu, bet vis tiek pasakė, o aš žinojau, jog jiedu visada būdavo kartu. Ar paslapčiomis Davidas suguldamas su Lere iš manęs juokdavosi? Kokia naivi ir patikli mergiotė buvau. Atidaviau jam savo širdį, atidariau savo sielą, o jis atėjo, pasiėmė tai kas priklausė man ir smeigė peiliu į nugarą.

Vien nuo minčių apie šviesiaplaukį troškau sudraskyti jį į gabalus. Subadyti jo sielą ir ištraukti jo plakančią širdį. Troškau šimtus kartų tai pakartoti kol jis pradėtų maldauti manęs pasigailėjimo.

Jis ir Lerė.

Jie tai suplanavo. Juokėsi iš manęs. Jie pavogė nemirtingumą ir pasiskelbė valdovais. Jie pasityčiojo iš mirties, sutrypė ją ir privertė atsiklaupti. Bet mirtis nesiklaupia, tik jie to nežinojo. Juk maro sukurta pabaisa sakė, kad mirties valgyti negalima, o jie paragavo. Kaip ilgai truks kol jų supuvusios sielos išdvės?

- Milenija, - šiurkštus draugės balsas privertė mane pakelti akis ir giliai įkvėpti. – Tu pasikeitei, - jos veidą papuošė plati šypsena ir ji savo rankomis uždengė savo burną. – Kokia tu graži, - sušnabždėjo lengvai prieidama.

Ji ištiesė savo pirštus ir švelniai perbraukė per mano plaukus. Jos akys švytėjo, o lūpos keistai trūkčiojo. Negalėjau pasakyti kas joje pasikeitė, bet atrodė, kad ji tokia alkana, išbadėjusi jog galėtų imti ir manęs atsikąsti. Tokį žvilgsnį matydavau savo tėvų veiduose, kai alkis badydavo skrandžius. Ji atrodė kaip laukinis žvėris pasiruošęs suėsti savo grobį, bet viskas ką ji padarė tai tik švelniai mane apkabino.

Nejaučiau nuo jos sklindančios šilimos, tik pažystama mirties dvoką. Tarsi kažkur jau tai buvau užuodusi, bet vos man apie tai pagalvojus mergaitės akys išsiplėtė. Jos lūpos susispaudė ir ta mintis buvusi mano galvoje išgaravo.

- Tai tiesa ar ne? – jos lūpos vos krutėjo,  bet aš aiškiai ją girdėjau ir kuo aiškiausiai žinojau apie ką ji.

Linktelėjau. Nenuleisdama akių stebėjau kaip ji lėtai lyg kokia lėlė susmunka ant knygų krūvos ir paima vieną savo tamsių plaukų sruogą. Jos akyse žibėjo keisti man nesuvokiamos švieselės. Jeigu jos nepažinočiau manyčiau, kad jos akyse matau tamsią giją kuri džiaugiasi viskuo kas nutiko.

Ne, Nadija ne tokia. Ji mano draugė, ji visada tokia buvo.

Suspaudusi savo lūpas ji nusuko akis į šalį, o kai vėl pažvelgė į mane jose mačiau ašaras. Tikriausiai ji troško pasakyti kokia teisi buvo dėl Davido. Jai jis niekada nepatiko, bet aš nesiklausiau. Buvau apakinta meilės, džiaugsmo kuris kaip ryto rūkas išsisklaidė. Dabar buvau apsupta skaudžios realybės ir sunkiai galėjau su tuo susitvarkyti.

- Kaip jautiesi? – po ilgos tylos aš galiausiai sunėriau savo pirštus ir nuleidau galvą ant kelių.

- Nadija, aš esu bloga, neturėtum būti su manimi.

- Melas, - suriko ji atsistodama ir keliais žingsniais prisiartinusi atsiklaupė šalia. Jos šalti, kone suledėją pirštai palietė mano odą ir aš įsitempiau. – Tu nesi bloga, tu esi šviesa, švelni ir besirūpinti kitais. Tau rūpi, tau skauda ir tu padarysi viską, kad tik apsaugotum tuos kurie tau rūpi.

- Davidas mane nužudė, - iš mano akių pasipylė ašaros todėl greitai užsidengiau veidą ir pajutau krūtinėje atsivėrusią tuštumą. – Aš esu pabaisa, mano viduje gyvena blogis, pažiūrėk kaip aš dabar atrodau!

Negalėjau daugiau laikyti savyje skausmo, norėjau jai papasakoti kaip iš tiesų jaučiuosi, bet ji žvelgė į mane taip lyg būčiau gražiausias dalykas kurį ji kada nors yra mačiusi. Jos akys švietė, lūpose buvo iškreiptas vypsnis, o apgaulingos rankos manęs nesugebėjo užjausti. Norėjau sužinoti kas jai nutiko, kodėl ji negali suprasti mano skausmo, bet buvau per daug pavargusi. Treniruotės su Džiulijanu visada būdavo skausmingai varginančios. Galėjau jausti, jog jis taip šiurkščiai su manimi elgiasi tik tam, kad nubaustų.

Magas vis dar nebuvo grįžęs, o aš taip troškau su juo pasikalbėti. Jis turėjo žinoti ką padariau, ką kiekvieną kartą padarau nesugebėdama suvaldyti tamsos kuri tūno manyje. Tiek daug nužudytų gyvybių, medžiai, gėlės ir net žalia žolę kuri tapo pelenais. Aš sunaikinau gyvybę, tarsi būčiau pati mirtis.

Nadija siūlėsi pabūti su manimi ilgiau, bet aš norėjau būti viena. Negalėjau žiūrėti į jos veidą ir apsimesti, kad ten nematau kažko keisto. Nebūčiau galėjusi jai meluoti, todėl palikau biblioteką ir nuskubėjau prie savo medžio kurio žiedai niekada nenustodavo žydėję. Tiek daug jausmų ir emocijų valdė mane, jog vargu ar šis medis kada nors nuvys. Tačiau čia buvo ramu, tylu ir taip gera.

- Pabaisa, - šiurkštus balsas privertė mane krūptelėti ir atitraukti akis nuo daugybės akmenukų kurie priminė kiek daug Lerė nužudė gyvūnų. – Per tave Davidas mus išdavė, jis dabar Imperatorius, bet tu jau tikriausiai tą žinai.

- Aišku ji žino, - nusijuokė kitas Mago mokinys. – Ji su juo miegojo, tikriausiai paslapčiomis ir išdavė maga.

- Netiesa, - papurčiau galvą ir atsistojusi nusivaliau purvą nuo savo suknelės.

- Tu šlykšti, tokios kaip tu turėtų būti uždarytos palatoje kur yra čiulpiamas kraujas. – nusijuokė kitas paimdamas kampuotą akmenį. – Pažiūrėk į save, tu šlykštus vabalas. Girdėjau, kad net mirtis atsisakė jos. Dėl tokio šlykštaus kraujo net mirtis pabijojo.

- Aš ne...

Akmuo kirto į skruostą ir aš susmukusi pajutau skausmą. Suspaudžiau delnuose žemes ir pakėliau akis į vaikėzus. Jaučiau kaip kūnas pradeda virpėti, kaip tamsos gija pabudusi trokšta ištrūkti ir paragauti jų mėsos.

- Tu šlykšti, - sušnypštė vienas.

- Pasibjaurėtina.

- Tu pabaisa kurią reikėjo nužudyti.

- Tavo kraujas jį pavertė nemirtingu.

- Tu maro atmaina.

- Tu.....

Žodžiai skambėjo mano galvoje, bet aš nurijau skausmą ir atsistojusi nuvėriau juos savo žvilgsniu.

- Man jūsų gaila. – prabilau nusišypsodama. – Esate silpni, net bjauru žiūrėti. Bėk triuši, - paraginau ir pajutau kaip energija pradeda pulsuoti mano delnuose. Aš nuoširdžiai troškau juos sužaloti ir visiškai to nebandžiau sutramdyti. Kai tamsa ištrūko, vaikėzai buvo nublokšti tolyn, o aš nusišypsojusi pradėjau eiti. – Atsargiau, nes net ir prijaukintas žvėris gali tau įkasti.

Tik dar nežinojau, kad pati paskatinau jų baimes. Nežinojau ir to, kad viskas greitai pasikeis ir man teks apsispręsti. Leisti jiems gyventi ar juos nužudyti, nes vienintelis monstras buvau aš.