Tamsioji (Baigta)

Tegyvuoja imperatorius

„Jie atvėrė man duris ir pagaliau leido ištrūkti iš tamsos“

Man skaudėjo kai maniau niekada nebepamatysiu savo tėvų. Man skaudėjo, kai Davidas, tas kurį mylėjau mane išdavė. Man skaudėjo, kai praradau Nadija, man skaudėjo kai mirė Magas. Skausmas didėjo, augo ir kaip išalkęs žvėris ėdė mano sielą. Nuodijo baisiausiais nuodais kurie užvaldė mano protą ir kūną, bet atvėrė duris leisdami išeiti.
Verkiau apkabinusi Džiulijana kuris merdėjo ant mano rankų. Jo kvėpavimas buvo sunkus, o kraujas ir toliau sunkėsi per jo tamsius marškinius. Jo akys atrodė pilnos liūdesio ir neišsakyto skausmo, o lūpos troško dar kartą mane pabučiuoti. Jis norėjo su manimi atsisveikinti, bet aš dar nebuvau pasirengusi jo paleisti.

Padėjau vaikino galva ant mūrinių grindų ir lėtai atsistojau. Kariai buvo pasirengę mane pulti, bet kažkas juos sustabdė. Nereikėjo nė pažvelgti, žinojau, kad tai Davidas. Jie atsitraukė ir aš pažvelgiau į vaikiną. Jo akyse spindėjo pergalė, tik jis dar nežinojo, jog pralaimėjo.

- Obidito! – surikau ir mano balsas atsimušė į mūrines sienas bei langus.

Džiulijanas vos matomai papurtė galvą ir kažką norėjo pasakyti, bet aš jau buvau apsisprendusi. Aš žinojau ką turiu padaryti, žinojau ir viso to kainą. Po akimirkos pasirodė senė. Ta pati kurią buvau sutikusi kai pirmą kartą su Miga išvykau į miestą pirkti suknelės. Ji buvo visiškai nepasikeitusi, tokia pat bjauri kokia ir liko mano prisiminimuose.

Davidas kilstelėjo antakius aiškiai nesuvokdamas kas čia darosi, bet jam ir nereikėjo žinoti. Vos tik išgelbėsiu Džiulijana imsiuosi jo. Žinojau ne tik kaip išgelbėti vyrą kurį mylėjau, bet kaip nužudyti vyrą kuriam kartą jau atidaviau širdį ir jis ją sunaikino.

- Milenija, - sušnypštė balsas, bet jos atvipęs žandikaulis aiškiai rodė, jog ji patenkinta čia atsidūrusi. – Svarsčiau kada manęs tau prireiks. – pasukiojusi galva ji apsižvalgė. – Kaip įdomu,  - pasikasiusi praplikusį pakaušį ant kurio styrojo vos keli plaukai ji įsmeigė žvilgsnį į Džiulijaną. – Galiu jį išgelbėti.

- Žinau, ką man daryti?

- Nė nebandyk, - užginčijo Davidas, bet moteris ištiesė ranką ir vaikino akyse išvydau baimę.

- Nutilk bernioke, kitaip supjaustysiu gabalais. – Sušnypštė ji ir vėl pažvelgė į mane. – Ar pasiryžusi padaryti viską?

- Taip, - sušnabždėjau nuleisdama rankas.

- Tau kainuos tavo gyvybę, gyvybė už mirtį. – Perpjauk riešus ir apeik ratą. Tavo kraujas jį išgelbės. Garsiai ištark žodžius. „Aš mirtis, dovanoju savo gyvenimą, kad tu gyventum. Atiduodu savo sielą ir kūną. Mano kraujas juodas, mano siela juoda ir aš grįžtu amžino poilsio.“

Linktelėjau ir nusivaliusi ašaras pažvelgiau į Davidą. Jis papurtė galvą aiškiai nenorėdamas jog pasiaukočiau. Tai reiškė, jog ne viskas buvo melas, ir aš tuo galėjau pasinaudoti.

- Ar tu tikrai mane mylėjai? – kreipiausi į Davidą kuris nužvelgė grėsmę, o tuomet sutelkė žvilgsnį į mane.

- Nedaryk to, jeigu tu mirsi, o jis išgyvens aš jį vis tiek nužudysiu.

- Ar galiu tavęs paprašyti kai ko? – mano skruostu nusirito ašara ir jis suspaudęs lūpas linktelėjo. – Pasakyk, kad mane mylėjai, kad visa tai ką mudu patyrėme buvo tikra. – nebebandžiau nusivalyti ašarų, žvelgiau į Davidą laukdama kol jis tai patvirtins ir jam linktelėjus žengiau arčiau.

- Aš visada tave mylėjau, ir niekada nenustojau, - patvirtino jis.

- Tuomet pabučiuok mane, paskutinį kartą.