"Mirtis neturi vardo, bet jie jai sugalvojo."
Milenija - tamsioji, maža mergaitė kuri suaugo per greitai, tam, kad mirtis ją pasiglemžtų. Gimusi sunkiais laikais ji matė kaip atslinko juodasis Maras, o su juo ir siaubingos pabaisos pasiglemžusios tū...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mes bijome stipresnių už save, nes jie turi galios mus valdyti.
Baimės pirštai ilgi ir aštrūs, jie braukia per tavo nuogą sielą ir suleidžia šaknis. Jaučiau, kaip ji auga, plėsta ir bando visiškai mane sugniuždyti. Aš buvau viso labo tik maža mergaitė kuri troško vėl pamatyti savo tėvus. Tačiau ilgai netrukus baimę surijo mano juodas kraujas. Jis tuo maitinosi, girdėjau kaip tyliai šnabžda man į ausį ragindama visus juos perplėšti pusiau. Tarsi aš tai sugebėčiau, bet kraujas iš tiesų su manimi kalbėjo. Jis troško aukos, ragino mane atsikelti ir sutikti naują dieną su plačia šypsena veide. Šypsena kuri troško žudyti.
Bijojau savo pačios vidinio balso, nes jis buvo blogas ir bandė tokią paversti ir mane. Jie visi troško, kad būčiau kaip jie, siaubingai ištroškusi lieti kitų kraują ir dėl to nesijausti kalta. Bet aš negalėjau. Aš nebuvau tokia, nenorėjau būti bloga.
Sukaupusi paskutinius vilties trupinius pakilau iš patalų ir kurį laiką žvelgiau į pilką dangų. Buvo taip nyku tarsi oras nusprendė atvaizduoti mano pačios sielą. Nuleidusi kojas ant šaltų grindų priėjau prie nedidelio veidrodėlio kuriame mačiau keistą būtybę. Išblyškusią tamsiomis akimis ir trumpais šviesiais plaukais. Vienos sruogos buvo trumpesnės, kitos ilgesnės. Atrodžiau, kaip aš atrodžiau? Norėjau pravirkti, bet regis viską išverkiau per naktį. O dabar tik abejingai žvelgiau į kažkokios pabaisos atvaizdą ir bandžiau suprasti kodėl jis taip su manimi pasielgė. Nupjovė mano plaukus, o juk galėjo mane sumušti ar net blogiau. Kodėl jis manęs nenudėjo? Jis tikriausiai bijojo mago, o ką jis būtų jam padaręs? Juk aš buvau niekas, tik pasmerkta vergė neturinti kur grįžti nes tėvai atsuko nugaras.
Laikas slinko, ir aš praleidusi pusryčius užsivilkau naują juodą suknelę. Turėjau vakare išsiskalbti savo drabužius, bet jaučiausi tokia pavargusi ir silpna jog mieliau visą dieną praleisčiau užsidariusi šiame kambaryje.
Atsargiai nusileidau į biblioteką ir dvejodama žengiau į vidų. Buvo tylu, nė vieno krebždesio. Kurį laiką taip ir stovėjau kol išdrįsau įeiti. Lėtai dėliojau knygas nekreipdama dėmesio į jų turinį. Kas iš to, aš vis tiek nemoku skaityti. Aš niekada nebūsiu tokia kaip magas, mano venose teka pabaisa, o ne šilta magija kurią norėčiau su visais dalytis. Aš monstras kurį tėvams visgi reikėjo papjauti ant stalo.
- Kas nutiko tavo plaukams? - krūptelėjau išgirdusi išsigandusios Nadijos balsą. - Kas taip su tavimi pasielgė? - ji išlindo iš šešėlių ir atsargiai prisiartino prie manęs.
Prikandau lūpą nes pajutau kaip jausmai sukilo viduje. Norėjau jai pasipasakoti, bet bijojau. Per mane ji galėjo pakliūti į bėda, todėl iš karto nusisukau ir pakėliau dar vieną knygą baltu aptrauktu audiniu. Jo juodos raidės keistai sumirgo pagavusios saulės šviesą ir aš atsisėdau ant žemės. Pirštai drebėjo, bet visgi išdrįsau atversti puslapius. Norėjau galėti pasprukti į kitą pasaulį, ten kur nėra skausmo ir baimės, kur tamsa atslenka naktį ir pradingsta su pirmais saulės spinduliais. Kur žmonės laimingi ir nepatiria bado. Norėjau sulysti į knygų puslapius ir amžiams ten pasilikti išgyvenant naują savo gyvenimo istorija.
