Tamsioji (Baigta)

Amžinai tavo

„Stiklo šukėje regėjau savo likimą ir jis neturėjo pabaigos.“

Pirštai bėgiojo per vaikino nuogą krūtinę ir aš mėgavausi paskutiniais šiltais jo bučiniais. Viskas atrodė kaip sapnas, tokia pat nuostabi iliuzija kaip ir Nadija. Bijojau, jog atsiplėšus nuo jo vėl grįšiu į bjaurų pasaulį ir liksiu visiškai viena. Aš nenusipelniau nieko ką gavau. Balsas viduje šnabždėjo, kad esu savanaudė. Šiam sapnui pasibaigus jis liks tas kuris kentės.

- Kas dabar? – sušnabždėjau pakeldama akis į jį, bet niekaip negalėjau išskaityti apie ką jis galvoja.

- Turime grįžti. – jis pakilo ir pradėjo rinktis drabužius.

Pakėliau savo perplėšta suknelę ir greitai ją užsimoviau per galvą. Neturėjau supratimo kada sugebėjau perdrėksti audinį, bet tai vargiai buvo svarbu. Svarbiausia buvo tai, kad skausmas sumažėjo ir aš jaučiausi geriau. Magas pasirinko ir aš turėjau su tuo susitaikyti. Jis nebūtų leidęs man mirti vietoj jo. Tik ne tada kai jam priminiau jo dukrą Zilyna. Norėjau sužinoti tiek daug apie jį, jo dukrą, bet tuos klausimus teks palaidoti kartu su juo.

Vaikinas jau buvo apsirengęs, ir mudviejų žvilgsniams susitikus aš iš karto nusukau akis. Kai jis atsargiai paėmė mano ranką pajutau gerklėje užstrigusį gumulą nes nujaučiau jog mūsų pokalbis dar nebaigtas. Tačiau aš nenorėjau kalbėtis apie tai kas tarp mūsų nutiko, tik ne dabar.

- Dieve, tu tokia išraudusi, ar galvoji apie tai kas nutiko? – jo klausimas išmušė mane iš vėžių ir aš ištrūkusi iš jo gniaužtų pirštais persibraukiau per tamsius plaukus.

- Ne, - pamelavau ir jo lūpas paliko juokas.

- Imk ir prisidenk savo nugarą, - jis ištiesė savo juodą švarką ir aš dvejodama prikandau lūpą. – Kai taip į mane žiūri norisi viską iš naujo pakartoti.

Keliais dideliais žingsniais atsidūriau šalia jo ir piktai išplėšiau drabužį iš jo rankų. Visą laiką šypsodamasis jis nenuleido nuo manęs žvilgsnio kuris kaitino mano odą ir aš jaučiausi nejaukiai. Man reikėjo jam pasakyti, jis ir pats žinojo, kad tarp mūsų vargiai kas nors gali būti.

- Džiulijanai, - sušnabždėjau kai jo audinys prigludo prie mano nugaros. – Aš esu... – kas aš esu? – Aš nešu mirtį, - užbaigiau nuleidusi akis.

- Būtent to mums ir reikia, - jis švelniai perbraukė pirštais per mano skruostą ir aš pažvelgiau į tas beribes akis kurios man dabar buvo tokios mielos. – Tu vienintelė galinti nužudyti Davidą.

- Jis nemirtingas.

- Kaip ir tu.

- Mes to nežinom.

- Jeigu dvejoji aš galiu suvaryti tau į širdį savo kardą.

Mano lūpas paliko juokas, bet vaikinas nejuokavo. Jis iš tiesų galvojo, kad aš esu nemirtinga. Bet aš net pati tuo abejojau. Blogiausia, kad turėjau nuojautą jog greitai kažkas nutiks. Tarsi mirtis ruošiasi stoti į karą kartu.

- Noriu, kad man kai ką pažadėtum, - jis priglaudė savo lūpas prie mano kaktos ir mane vėl užliejo karštis. – Nesvarbu, kas nutiks, mudu grįšime pas vienas kitą ir tu būsi amžinai mano.

- Nesupranti ko prašai, - papurčiau galvą ir pakėliau akis. – Vienas iš mūsų gali mirti, o tada...

- Tu nemirsi, ir aš neketinu, bet neleisiu tau pradingti. Noriu, kad po visko būtum mano žmona.

- Aš augau bokšte kaip vergė.

- Bet užaugai kaip Mago mokinė, ar supranti kokį statusą turi magų mokiniai?

- Tai nieko nereiškia, mano kraujas juodas, aš gimiau per kruviną saulę, manai kitiems tai nerūpės?

- Nužudysiu kiekvieną kuris išdrįs pasakyti ką nors blogo apie tave. – Jo žodžiai atrodė aštresni už durklo ašmenis ir man pritrūkus argumentų teko tik linktelėti. – Ar žinai kaip daroma priesaika?

- Nori padaryti priesaika? – kilstelėjau antakius ir vaikino akyse atsispindėjo kai kas daugiau nei galėjau suvokti. Aplink mus pradėjo šokinėti šešėliai, o saulė po truputį leidosi už kalnų. – Ar supranti ko prašai?

Priesaikos negalima sulaužyti, jos negalima panaikinti. Padarius tai būsime amžiams susieti, nesvarbu kas nutiks turėsime grįžti pas vienas kitą. Tik mirtis galėjo mus išlaisvinti nuo priesaikos ir aš jaučiau, kad tai gali greitai nutikti.

- Ar žinai kaip daroma priesaika, - vėl paklausė jis ir aš linktelėjau. – Gerai, tuomet pradėkime.

Jis atsitraukė per žingsnį ir ištraukęs durklą perpjovė dešinės rankos delną. Akimirksniu pasirodė tirštas raudonas kraujas. Nė nemirktelėjęs jis ištiesė durklą ir stebėjo mane. Jis manęs nevertė, jeigu būčiau nenorėjusi to daryti, jis nebūtų galėjęs pakeisti mano nuomonės. Tačiau mintis, kad visgi galiu būti laiminga ir būti kartu su Džiulijanu per daug viliojo. Paėmiau durklą ir perpjoviau dešinį delną. Iš karto ištryško juodas lyg derva kraujas. Akimirką žvelgiau suvokusi, jog seniai nemačiau savo kraujo. Atrodė prabėgo visa amžinybė nuo tada kai daktaras mane badė, bet tuo pačiu vis dar galėjau aiškiai jausti kaip į mane sminga daugybę adatų.

- Aš Džiulijanas, imperatoriaus sūnus, teisėtas paveldėtojas ir juodųjų magų mokinys. – jis sveikąją ranka pamirkė du pirštus ir pažvelgė į mane. Ištiesiau kairę ranką ir stebėjau kaip jis nubraižo simbolius. – Šešėlis mano skydas, tamsa mano stiprybė, kardas mano ginklas. Prisiekiu ištikimybę ir meilę tik tau. Atiduosiu gyvybę, kūną ir sielą, ir visada grįšiu pas tave.

Jis užbaigė piešti ženklus ir dabar žvelgė į mane. Nedvejodama nė akimirkos įmerkiau du pirštus ir brėžiau pirmas linijas.

- Aš Milenija, - sušnabždėjau ir akimirką susimąsčiau, kieno gi aš dukra. – Mago dukra, teisėta Mago mokinė priklausanti juodiesiems magas. Tamsioji. – braižiau toliau savo purvinu krauju ir jaučiau kaip stipriai plaka mano širdis. – Tamsa mano ginklas, mirtis mano šešėlis, ir tu, mano skydas. Prisiekiu ištikimybę ir meilę tau. Atiduosiu gyvybę, kūną ir sielą, ir visada grįšiu pas tave.

Man baigus kraujas įsigėrė ir akimirksniu pranyko. Džiulijanas atplėšęs savo marškinių skiautės užrišo mano delną ir pabučiavo mano riešą. Ši priesaika buvo kur kas stipresnė nei vedybos. Nei vienas iš mūsų negalėtų jos nutraukti, tik mirtis.

- Turime grįžti. – jis sukūrė portalą ir ištiesė savo sveiką delną.

Grįžome į bokštą kuriame man atrodė per šalta. Viskas priminė Magą ir tai, kad jo nebėra. Džiulijanas spausdamas mano pirštus tempė į pačią bokšto apačią. Čia niekada nesilankydavau. Magas drausdavo slampinėti ir tam, kad būtų tikras, jog aš nesugalvočiau čia užklysti jis papasakojo apie siaubingą pabaisą su dviem didelėms galvoms ir gyvatės kūnu. Pirmomis savaitėmis net miegoti negalėdavau, atrodydavo, kad girdžiu kaip tas padaras slampinėja po koridorius.

- Ar čia gyvena pabaisa? – tyliai sušnabždėjau kai staiga vaikinas sustojo prie didžiulių durų išraižytų keistais paveikslėliais.

- Ne, kas tau taip sakė? – jo lūpose žaidė šypsena ir aš papurčiau galvą. – Magas ar ne? – nesulaukęs mano atsakymo jis sukikeno. – Jis gąsdindavo ir kitus, kad čia neslampinėtų kai vyksta susitikimai. O vaikigaliai dažnai slapta ko nors klausosi. O klausantis uždraustų pokalbių gresia mirtis.

- Ką mudu čia veikiame?

- Vyksta pasitarimas, - jis atvėrė duris ir visi esantys viduje sužiuro į mudu.

Nedrąsiai žengiau paskui Džiulijana. Aplink pailgą tamsios medienos stalą buvo susėdę mažiausiai dešimt žmonių. Jie visi žvelgė į mudu, tiksliau į mane. Pajutau kaip tamsa mano viduje prabudo ir visa įsitempusi judėjau iki pat stalo priekio. Ten buvo vienintelė palikta kėdė kurią vaikinas atitraukė man. Ta viena buvo skirta ne man ir tą žinojau ne dėl piktų žvilgsnių. Nujaučiau, kad ankščiau ši vieta priklausė Magui, o dabar turėjo priklausyti Džiulijanui.

Kai vaikinas spustelėjo mano pečius, keliai patys sulinko ir nesipriešindama susmukau kėdėje. Vaikinas stovėjo už manęs vis dar laikydamas savo rankas ant mano pečių. Permečiau visus veidus, bet nei vieno negalėjau atpažinti. Nuo stovinčių  deglų metami šešėliai suteikė šiai vietai baugumo, o rūstūs žvilgsniai badė mano kūną. Aš čia nepriklausiau, tarsi sakytų jų piktos akys, bet tai buvo ne tiesa.

- Magas mirė, - prabilo vaikinas stebėdamas visus iš viršaus. – Dabar turime pradėti planuoti kaip laimėti karą.

- Ką čia veikia ši dezertyrė? – paklausė vyras sėdintis trečias nuo kairės. – Jai paskirta mirties bausmė.

- Nesijaudink dėl to, aš ją jau atšaukiau. – galėjau jausti, jog vaikinas šypsosi.

- Tu negali...

- Jis gali viską, - paprieštaravo vyriškis, tamsiais lyg pačios nakties plaukai. Jis žvelgė į Džiulijana su pagarbą ir baimę. – Džiulijanas yra tikrasis mūsų imperatorius, jis vienintelis prilygo Magui, visai tarybai. Jeigu jis nusprendė, kad ši mergaitė turi teise gyventi, tai jo sprendimas.

- Jos kraujas šlykštus, juodas. – sušnypštė moteris ir palinko į  priekį.

- Taip, Džerina, ir tu su malonumu kiekvieną kartą mėgaujiesi injekcijomis jog išlaikytum savo grožį. Argi tavęs nepadaro tokios pat bjaurios? – kalbėjo vyriškis kuriam aiškiai nepatiko, jog kiti prieštarauja.

- Jis buvęs komendantas, mano tėvo armijos. – sušnabždėjo Džiulijanas priliesdamas mano ausies lazdelę.

Prasidėjo kalbos, vieni stojo manęs ginti, kiti mane teisė. Juk Davidas tapo tokiu tik per mane. Tačiau dabar ir kiti tai žinojo. Visos merginos, moterys per šiuos šešerius metus buvo nužudytos, bet nei vienas tų vyrų negavo nemirtingumo. Kažkas buvo ne taip, bet niekas nežinojo kas. Ir tai padarė mane taikiniu. Buvau tikra, jog ne vienas svarsto suvaryti savo ašmenis man į krūtinę ir gauti tai ką gavo Davidas.

- Nutilkit! – perrėkė triukšmą Džiulijanas ir akimirksniu įsivyravo tyla. – Milenija vienintelė prilygsta man, be jos mes net neturėtume šansų. Pirmiausia reikia surinkti visus galinčius kovoti. Marigai – jis kreipėsi į komendantą kuris iškėlęs galvą laukė nurodymų. – Kiek turime galinčių kovoti?

- Kelis šimtus, bet galime atmesti vaikus iki penkiolikos metų, jie visiškai beverčiai.

- Treniruok tuos kurie gali kovoti, aš pasiūsiu kitus mokinius į gretimus miestus, gal bus galima surinkti daugiau. Elizabete, surink visas mergaites kurios moka gydyti.

Džiulijanas nurodinėjo taip tarsi tai būtų daręs visą gyvenimą. Stebėjausi kaip jam tai puikiai sekasi, bet atsižvelgiant į tai kas jis buvo ir ko išmoko to buvo galima tikėtis. Kiekvienam jis dalijo nurodymus ir jie su pagarbą viską priimdavo. Aš vis dar sėdėjau ir laukiau kol jis pasakys ką aš turėsiu daryti, bet jam nutilus visi atsistojo.

- O aš? – paklausiau ir visi sustingę įsmeigė žvilgsnius į mane. Ne aš viena laukiau, jiems irgi buvo įdomu sužinoti koks bus mano vaidmuo.

- Tu būsi šalia manęs, - atsakė jis šyptelėjęs. - Mes ruošiamės karui, tu gali naudotis magija ir...

- Nenoriu žudyti, - papurčiau galvą suvokusi ką turėsiu padaryti. Jis norėjo, kad panaudočiau savo galias. Po to ką padarysiu nebeliks ne tik žmonių, mirs viskas kas buvo gyvą ir jis tą žinojo.

- Paklausyk, mes kariaujam. – jo žvilgsnis perėjo kiaurai mane, bet aš sugebėjusi atlaikyti jo puolimą atsistojau.

- Kodėl nepersikėlus į rūmus ir jo nenužudžius?

- Kvaila mergiote, - nusijuokė vaikinas šviesiais iki smakro plaukais. – Magijos barjeras saugo nuo portalų, niekas negali jo panaikinti.

- O jei galėčiau?

- Milenija, - vaikinas papurtė galvą, bet aš nepasidaviau.

- Sakei, kad esu nemirtinga, nesvarbu keik tai kainuos, parodyk kaip nulaužti magijos apsaugos kerus.

- Jeigu ji tai padarytų, - įsiterpė komendantas. – Išvengtume karo ir daugybės mirčių, o tas padugnė būtų visas atviras nes to nesitikėtų.

- Tai pavojinga, tau tektų ne tik nulaužti, bet ir pakankamai ilgai išlaikyti portalą kol visi persikeltų.

- Mums nereikėtų visų, - tarstelėjo Marigas žengdamas prie manęs. – Pasiųstume armija, kad jis neįtartų, o patys geriausi kovotojai keliautų į rūmus. Dešimt žmonių.

- Per daug, - paprieštaravo Džiulijanas. – Jeigu jai pavyks perkelti penkis asmenis ji pati nebegalės kovoti.

- Man tinka, - tvirtai tariau ir kitų akyse atsirado mirusi viltis.

Kai visi išsiskirstė likome tik mudu su tamsiaplaukiu. Jis pastvėręs mane už riešo prisitraukė prie savęs. Pakėlęs mane pasodino ant stalo ir uždėjęs abi rankas palinko prie manęs. Mus skyrė vos keli centimetrai, bet mano kūnas akimirksniu įkaito. Kiekvienas jo bučinys, prisilietimas atgijo mano galvoje ir aš neišlaikiusi jo žvilgsnio nusukau galvą. Būnant šalia jo negalėjau net blaiviai mąstyti.

- Nedrįsk man daugiau prieštarauti, - sušnabždėjo jis iškvėpdamas karšta orą į mano kaklą.

- Nes tu būsimas imperatorius? – nesusilaikiusi leptelėjau ir vaikino lūpas paliko šypsena.

- Ne, todėl jog nenoriu tavęs prarasti.

- Bet siųsti mane į atvira lauką kur nužudysiu šimtus, gera mintis?

- Nenoriu, jog Davidas tave dar kartą paliestų, - jo balsas pasidarė grėsmingas ir aš suvokiau, kad patalpa paskendusi jo šešėliuose. – Tu mano ir aš neleisiu niekam tavęs paliesti.

- Privalai mane pamokyti, tai vienintelis geras planas.

- Tu net nenutuoki ką ta magija gali tau padaryti ar ne? – jis pasuko mano galvą ir įsistebeilijo į mano akis. – Ji sužalos tavo smegenis, po portalo sukūrimo gali daugiau niekada neatsigauti.

- Džiulijanai, - suspaudžiau delnais jo skruostus ir priglaudžiau savo lūpas prie jo. – Nėra nieko blogiau nei jausti pabaisa viduje kuri maitinasi kitų mirtimis ir kuri visada alkana. - Aš tai ištversiu, prisiekiu, kad ir kas nutiks  visada grįšiu pas tave.

Jis vis dar buvo užsimerkęs, o gilus jo kvėpavimas aiškiai rodė, jog jis dvejoja. Tačiau aš buvau visiškai užtikrinta, jog tamsa manyje įveiks visas kliūtis. Jai nebuvo lygių, net mirtis nepalaužė jos, todėl buvau visiškai tikra dėl savo pasirinkimo. Tačiau labiausiai troškau suvaryti savo ašmenis Davidui į nugarą ir perrėžti Lerei gerklę. Taip stipriai to troškau jog buvau pasirengus padaryti viską.