Tamsioji (Baigta)

Žudai arba būsi nužudytas

"Blogis visur, o mes tik žiurkės ėdančios trupinius."

Man sakė, kad mano gyvenimas pasikeis. Jis nemelavo. Tik pamiršo paminėti, kad tapus vergę tokia ir mirsiu. Praėjo penki metai, bent jau tiek supratau pagal senio apsilankymus. Nors iš išorės bokštas atrodė nedidelis, viduje galėjai pasiklysti ir amžiams pradingti klaidinguose požemių labirintuose. Todėl niekada nepalikau virtuvės ir savo kampo prie pūvančių lupenų. Ten gulėjo skarmalai kuriais užsidegdavau savo gležną kūnelį. Sulysusi, trapi kaip medžio šakelė, bet vis dar turinti vilties.
Aš išmokau tylėti, nekalbėti nebent man bus leista. Buvau žemesnė už kitas verges ir laikui bėgant tai suvokiau. Mano gležną kūną vagojo randai, tamsios mėlynės bei atsivėrusios žaizdos. Vargiai galėdavau miegoti naktimis kai kankindavo alkis ir skausmas. Bet tai tapo mano dalimi. Jie iš manęs tyčiojosi, sakė, kad tokia bjaurastis kaip aš neturi sielos. Aš  tuo netikėjau, kiekvieną kartą man atkirtus, kad turiu sielą gaudavau lazdomis per kojas ir rankas. Kartais jie mane suluošindavo tiek, jog kelias naktis nepramerkdavau akių. Laukdavo kol nudvėsiu ir galės sušerti miško pabaisoms. Bet jos ėda tik gražias mergaites, o aš baisi, manęs niekas neės.
Naktimis čia šalta, visai kaip namuose. Visada juos prisimenu, tėvą ir motiną. Vis mąstydavau ar jiems užtenka maisto, ar mamos plaukai vėl aukso spalvos. Ar ji pasiilgo manęs? Nuo šių minčių manyje vėl įsižiebdavo skaisti saulė. Šiluma. Ji tokia miela, tokia švelni ir paguodžianti. Daugiau man nieko nereikėjo. Tik trupinėlių kurie ramino.
Ši naktis buvo kitokia nei kitos. Vos tik pradės aušti, ateis didysis magas ir pasakys  jog šiandien man sueina vienuolika metų. Nors apsilankydavo tik kartą, jis visada man atnešdavo dovanų. Jis sakė, kad tai atlygis, nes dirbau ir dariau kas man lieptą. Aš buvau gera. Nors jis to niekada nesakė, aš tai jaučiau, mačiau jo akyse kuriose sužibdavo kažkas nepaprasto ko jis nenorėjo parodyti.
Žvelgiau į plonus lyg siūlas savo pirštus svarstydama kas pasikeis. Gal man leis grįžti pas tėvus? Nuo tos minties mano širdis suspurdėjo. Norėjau pamatyti juos, stipriai apkabinti, bet Lerė man visada kartodavo, kad niekada jų nepamatysiu.
Ji bjauri šliundra. Bent jau taip ją vadina senoji ūkvedė. Ji vis kartoja jog Lerė pasileidėlė melagė kuri turėtų už savo visas nuodėmes dvėsti. Nesupratau nei vieno žodžio, bet žinojau, kad Lerė bloga. Ji pradžioje kai tik atvykau manęs tarsi nematė. Buvau blusa ir jos akys žabalos nepastebėdavo manęs ropojančios. Bet vieną vakarą išgirdau balsus ir nuėjau pažiūrėti į duonos sandėlį. Pamačiau ją. Lerė buvo iki pusės apsinuoginusi ir tyliai aimanavo, nebuvau tikra ar jai ko nors neskauda, bet nedrįsau žengti vidun. Bet gal tikra ji kentė skausmą. Rankomis braukė per iškilusias krūtis ir vis sukąsdavo dantis. Tikrai ją kankino skausmas, tik nesuvokiau koks. O tuomet pastebėjau berniuką. Jis ramiai sėdėjo ant stalo ir stebėjo Lere. Ir tuomet ji mane pamatė. Kurį laiką žvelgė į mano akis, o aš troškau būti ta blusa, nepastebima, mažytė ir bjauri. Bet ji mane pastebėjo. Puikiai pamenu kaip jos akys išsprogo, šnervės išsiplėtė, o gniaužtai susispaudė. Ji atitempė mane už plaukų ir pradėjo spardyti. Spardė kol mano akys paskendo tamsoje. Nuo tos dienos ji visada mane matė.
Saulės spinduliai palietė mažytį langelį ir aš atsistojusi ištiesiau savo kaulėtas rankas į šonus. Gražiai sulanksčiau skarmalus ir juodu raištelių susirišau šviesius plaukus. Šis raištelis irgi buvo jo dovana. Švelni šilko juostelė kuri priminė man motinos rankas.
Pasitvarkiau pilką suknelę trumpomis rankovėmis ir nuėjau šveisti grindų. Pripyliau į sulankstytą metalinį kibirą vandens ir su nušiurusiu šepečiu pradėjau šveisti. Brūžinau marmurą kol jis pasidarė švarus. Kol plušau valydama grindis tyliai niūniavau mamos man dainuotą lopšinę. Niekada nebūčiau galėjusi jos pamiršti. Mano veide net šypsena atsirado, jaučiau keistą šilumą viduje, nors pirštai ir šalo nuo ledinio vandens. Viskas gerai, aš buvau patenkinta tuo ką turėjau. Turėjau ne daug, bet viską branginau.
Staiga mano dėmesį patraukė pelė. Smulkutė ir tokia sulysusi visai kaip aš. Iš spintelės paėmiau nedidelį gabalėlį sudžiūvusios duonos ir atsargiai prišliaužiau prie gyvūnėlio. Pasidariau tokia mažytė jog atrodė tapau tos pelės dydžio. Ji nebėgo, nebandė sprukti kaip dauguma kitų pelių, o gaila, gal tuomet būtų gyvenusi ilgiau.
Smūgis šluotos galu ir pelė sutraiškyta. Mano pirštai taip ir liko sustingę nespėję paduoti trupinių. Širdis daužėsi krūtinėje, o ausyse spengė keistas garsas. Juokas. Lerės juokas ir jos šiurkščios rankos kurios vožė man per veidą. Nosies galiuku paliečiau negyvos pelės kūnelį. Mačiau ištryškusias žarnas ir net galėjau prisiekti girdėjau lūžtančius kaulelius. Akyse pasirodė ašaros, pirštai susigniaužė, o Lerė atsiklaupusi šalia pastvėrė pelę už uodegos ir suspaudė mano burną.
-Dabar rysi žiurkę, tu prasmirdęs vabale. Manai nepastebėsiu jog žaidi su parazitais? – ji trinktelėjo man į veidą ir nuspyrė pelę. Nusirito ašaros, bet nekūkčiojau, žinojau, kad bus tik blogiau. – Tavo pusryčiai žiurkė, geriau pradėk ėsti, nes pati tuoj nudvėsi.
Atsistojau ir jaučiau kaip skausmą pakeičia pyktis. Lėtai prisiartinau prie stalo ir pastvėriau mėsai pjaustyti peilį. Jis buvo labai aštrus, tad lengvai perpjaus šios siaubūnės kaklą. Įsivaizdavau kaip suvarau peilį jai į šoną, po to į krūtinę, pjaustau jos veidą ir kojas. Nuo tos minties nusišypsojau ir įsmeigiau žvilgsnį į šviesiaplaukę. Ji save laikė geresne už kitas. Aukšta ir plona kaip styga, tik iškilusios putlios krūtys kurias visada atidengdavo nusmukusi suknelė. Ji žavėjosi jomis, o kai aš jas nupjausi nebeliks kuo didžiuotis.
Žengiau žingsnį, ji ne tik manęs nematė, bet ir negirdėjo. Vėl tapau tuo bjauriu tarakonu kuris tuoj subjauros jos kūną. Ištiesiau peilį, bet tuomet akimirksniu nuleidau nes virtuvėje buvome ne vieni. Senė ūkvedė ramiai stovėjo prie medinių durų ir stebėjo mus. Mane ir tai ką ketinau padaryti. Galėjau užbaigti tai akimirksniu, bet įsikandusi į lūpą nusviedžiau peilį ant stalo ir Lerė akimirksniu atsisuko į mane. Jeigu tik būčiau galėjusi, dabar pat gyvą padegčiau.
Atsiklaupiau ant žemės ir drebančiomis rankomis paėmiau peliuką. Jis bent jau nesikankino, ne taip kaip prieš jį buvę gyvūnėliai. Lerė jų neapkentė, ta supuvusi šliundra mėgavosi juos kankindama, o tuo pačiu ir mane, nes žinojo, jog man skauda.
Išėjau basomis į lauką. Į šaltą rudenio rytą ir prisiartinau prie didžiulio medžio. Jis buvo be galo keistas, dideliais violetiniais lapais kurie spindėdavo nuo saulės šviesos, o užkritus lietaus lašams, medžio lapai nusidažydavo raudona spalva. Tuomet atrodydavo, kad medis verkia. Čia buvo mano mažytė vietelė kurioje užkasdavau negyvus gyvūnėlius. Jų buvo įvairių, nuo pelių iki didžiulių miško kačių. Lerė juos visus nužudydavo, ir ji tuo mėgavosi. Pirštais iškasusi kietą žemę įdėjau peliuką ir akimirką sukalbėjau žodžius kuriuos mane išmokė smuklės savininkas. Jaučiau vis stipresnius dūrius krūtinėje ir to paaiškinti negalėjau.
-Šis medis minta tavo skausmu, štai kodėl jis taip žydi. – Jaučiau kaip pakilo vėjas sutaršydamas mano plaukus ir pašiaušdamas mano odą. Suvirpėjau ir nuleidau akis į savo purvinas rankas. – Neturėtum to jausti. – Jau tyliau prabilo magas. – Ji viso labo žiurkė, gyvūnas kuris neturėjo galimybių išlikti. Tau nereikia kiekvieno laidoti ir kalbėti atsisveikinimo žodžių.
Dar vienas dūris, skausmingas aštrus lyg peilis kurį dar neseniai laikiau rankose. Stipriai sukandau dantis ir pažvelgiau į medį. Aš jau didelė, nebe ta maža mergaitė kuri tik linkčiojo galva ir susirietusi kamputyje verkė. Man jau vienuolika metų.
-Ir kuo gi mes skiriamės nuo žvėrių, ar net šių bereikšmių žiurkių? – pažvelgiau į senį kurio akys buvo tokios tamsios, jog galėjai įkristi ir daugiau niekada neberasti kelio atgal. Bet prie jo žvilgsnio jau buvau įpratusi. Aš jo nebijojau, priešingai džiaugiausi kiekviena praleista akimirka su juo.
-Mes žmonės, jie žvėrys. – Aiškiai ir paprastai, bet aš papurčiau galvą.
-Kai alkis bado šonkaulius, o baimė gręžia smegenis, mes tampame tokie patys kaip ir jie. – Parodžiau į akmenų krūvas kurios reiškė mažytes kapavietes. – Purvini, išalkę ir žiaurūs. Vieni sudraskys akimirksniu, o kiti slėpsis.
-Ir kuris žvėris esi tu?
Neatsakiau. Nebūčiau galėjusi jam pasakyti, kad mieliau rinkčiausi pati mirti iš bado nei žiūrėti kaip miršta kiti. Vyras po kurio laiko atsikrenkštė primindamas, kad jis vis dar čia, stovi ir žvelgia į mane. Nenoromis atsisukau į magą kurio veidą vagojo tamsus šešėlis. Tikriausiai nuo magijos. Jis ne kartą sakė, kad magija turi savo kainą ir kiekvienas ją turi sumokėti. Neklausiau kokia tai buvo kaina, bet širdis jautė, kad didelė.
Senis atsiklaupė šalia manęs ir ištiesė tamsiai rudą dėžutę. Kurį laiką stebėjau ją ir laukiau lyg ji būtų galėjusi mane nunuodyti. Bet vyras laukė kol ją paimsiu, paragindamas paėmė mano gležną ranką ir įbruko į delną. Atidariau ir išplėčiau akis. Dėžutės dugne gulėjo mėlynos spalvos akmuo su sidabrine grandinėle. Bijojau jį paliesti ir išterlioti savo smėlėtais pirštais, bet vyras pats paėmė pakabuką ir užsegė man ant kaklo.
-Labai seniai tai priklausė Zilynai, dabar tai priklauso tau, Milenija.
-Labai gražus, - sušnabždėjau kai vyras užsegė pakabuką ant kaklo.
-Eik nusiprausti šiandien kartu su Miga eisi į miestą nusipirkti naujų drabužių. Nuo šiol tvarkysi biblioteką tai tavo naujosios pareigos. Ar supranti?
-Taip, - dar kartą linktelėjau ir mano akys sužibo.
Lyg vėjo nešama pasileidau į virtuvę. Manęs nebebaugino pagiežos ir žiaurumu iškreiptos Lerės akys. Ji nužvelgė mane kaip kokį šlykštų kirminą, bet tuomet jos akys ilgiau užsistovėjo ant pakabuko. Prasižiojusi jau norėjo kažką rėžti, bet tuomet akimirksniu užsičiaupė nes į virtuvę įžengė didysis magas, mūsų visų šeimininkas.  Visos moterys akimirksniu nuleido galvas, o aš pribėgusi prie kibiro iš karto įmerkiau žemėtas rankas ir pradėjau trinti. Nusipraususi atsargiai paliečiau pakabuką ir atsisukau į Migą, moteris manęs jau laukė. Senė ūkvedė linktelėjo magui ir patikino nupirksianti visko ko man gali prireikti.
Vyras vis dar žvelgė į mane. Jo kūną dengė juodas apsiaustas išmargintas auksiniais raštais. Niekas nedrįso pažvelgti į didžiojo burtininko veidą. Tai reikštų nepagarbą, bent jau tai man pasakė pirmą kartą kai įkyriai pradėjau spoksoti į jo akis. Bet man visada patiko į jį žiūrėti, o dar labiau stebėti kaip jo magiškos rankos padaro stebuklus. Kuo puikiausiai prisimenu mamos pasakojimus ir šis burtininkas man priminė viena tų pasakos herojų kuris visus išgelbsti. Bet aš vis dar vergė ir vargu ar greitai tai pasikeis.
-Nagi, keliaukim, - paragino vyras išeidamas pro duris ir aš užsimovusi suplyšusius batelius išbėgau paskui magą. – Paimsiu jus po trijų valandų prie mėsininko krautuvės, nevėluokit.
-Taip, šeimininke. – atsakė ūkvedė ir pastvėrė mane už rankos. – Pasirūpinsiu ir nupirksiu jai visko ko reikia. – Dar kartą patikinusi ji trūktelėjo mano ranką į priekį.
Magas nusimetė gaubtuvą nuo galvos ir vėjo taršomi plaukai pradėjo plaikstytis. Jis neatrodė nei vyresnis nei jaunesnis praėjus penkiems metams. Toks pat kokį pirmą kartą pamačiau toje salėje. Tvirtas, galingas bei pasitikintis savimi. Nuo jo dvelkė magija kuri pamažu ėdė mišką, žemę ir visus žvėris. Visad svarstydavau ką jis veikia visus metus, kur būna, su kokiais didingais burtininkais susitinka. Tačiau mudviejų žvilgsniams susitikus vyras suraukia tamsius antakius ir vos matomai papurto galvą. Tarsi nujaustų apie ką galvoju.
-Prižiūrėk ją, kad niekur nenuklystu.
Moteris linktelėjo ir tvirčiau suspaudė mano delną. Miga buvo žemutė, viso labo tik šiek tiek aukštesnė už mane. Putlutė, ilgomis tamsiomis kasomis kurios buvo supintos lyg karūna ant jos galvos. Jos akys buvo medaus spalvos, keistai raminančios ir šiltos, tik stipriai sučiauptos mažos lūpos primindavo man tai ką visada girdėdavau. „Mes visi esame blogi, viskas čia yra bloga, tu irgi“.
Nusukau žvilgsnį nuo Migos ir stengiausi neįsileistų tų žodžių į savo sielą. Ji elgėsi taip tik todėl jog turėjo. Aš žinojau, jaučiau tai savo širdimi, bet vis tiek nenorėjau leisti jai manyti, kad tuo tikiu. Ne, nei aš nei ji nebuvome blogos, tik kodėl visi  sako kitaip? Dabar buvo puiki proga paklausti mago, bet sustingau taip ir nepravėrusi burnos.
Vyro pirštai judėjo taip greitai jog vargu ar moteris stovinti šalimais ką nors pastebėjo, bet aš mačiau aiškiai. Mačiau kiekvieną nupaišytą ore ženklą kuris blankiai lyg per rūką švietė. Maži simboliai, bet jie buvo tokie gražūs jog užsimaniau juos nupiešti. To niekada nesu dariusi, bet Miga dažnai apie tai kalbėdavo. Ji visai norėtų nupiešti marą ir ten išguldytus lavonus kurie nenusipelnė gyvybės. Aš vėl nesupratau ką ji tuo norėjo pasakyti.
Simboliai pranyko ir aš pajutau kaip vėjas mane suspaudžia savo gniaužtuose. Šį kartą nesipriešinau ir nekovojau su juo, net ir tada kai jis užspaudė mano kvėpavimą. Pirmą kartą siaubingai išsigandau, maniau mirsiu, bet dabar nebijojau. Šalti pirštai braižė per mano kūną ir bandė mane pasmaugti, bet aš užmerkiau akis ir leidausi jo nešama. Viskas gerai, jis manęs nepražudys.
Kelios ilgos akimirkos  ir aš vėl galėjau jausti pagrindą po savo kojomis. Lyg būčiau ilgą laiką supusi ant medžio šakos šiek tiek susverdėjau ir pati įsikibau į moters suknelę. Ji tik niūriai linktelėjo ir padėkojo magui.
Aš buvau mieste, po daugiau nei penkerių metų vėl buvau tarp žmonių.