Tamsioji (Baigta)

Alkanas žmogus baisiau už žvėrį

Dangus nusidažė raudonai lyg būtų prisitaikęs prie kraujo spalvos mano lūpų. Jos ledinės, šaltos ir nešančios mirtį. Kvailos mintys privertė mano lūpų kampučius pakilti į viršų. Kažkada, kai buvau jauna ir nepatyrusi sakydavau, kad niekada nieko nežudysiu. Dabar tai iš ties kėlė juoką. Gyvenimas žiaurus ir kartais jis priversdavo pasirinkti klaidingai, bet iš klaidų mokomės, pasimokiau ir aš. Tik teko nudegti ne vieną, o šimtus kartų, kad patikėčiau, jog suvokčiau, koks siaubingas pasaulis. Šeima kuria tu pasitikėjai gali tave parduoti už skatikus, kad tik patys išgyventų. Draugai gali smeigti tau į nugarą stipriau nei priešas, o meilė, tave išmaino į didesnę galią, ne mirtingumą.
Oro gūsis pakilo sudarkydamas tobulai mano sušukuotus juodus plaukus. Nerūpestingai nubraukiau sruogą ir įsistebeilijau į kapinių galą. Ten pastebėjau siluetą. Vėluoja. Privertė mane laukti visą naktį. Vos galėjau ramiai nusėdėti ant nepatogaus nuvirtusio paminklo, o rankose virpėjo tamsi galia kuri troško kraujo. Nebandžiau jos suvaldyti, jau pasimokiau su pasekmėmis. Kuo labiau bandydavau ją pažaboti, tuo labiau ji kankindavo mane kol palūždavau. Aš viso labo buvau tik vaikas, maža išsigandusi mergaitė su kurią jie žaidė ir smaigė adatas.
Nuvijau prisiminimus, jų pamiršti tiesiog nesugebėdavau. Net ir po šitiek metų galėjau prisiminti lyg tai vyktų priešais mano akis, čia ir dabar. Prisiminimai skaudina, bet jie tave šio to išmoko. Išmokau ir aš. Ne visada laimi gėris, ir ne visada gali rinktis kurioje pusėje stovėsi.
Užmerkiau akis, jos buvo tamsios, kone juodos. Kažkada Nadija man sakė, kad jose ji matydavo auksinius kristalėlius, nuostabią šviesą baisioje tamsoje, bet jų jau seniai nebeliko. Kaip ir Nadijos. Suspaudžiau kumščius ir šyptelėjau apnuogindama savo dantis. Jis čia, stovi už mano nugaros kaip kokia giltinė. Nuo jo dvokia mirtimi, jaučiu jo alsavimą į savo kaklą ir akimirką pamirštu koks jis pavojingas.
- Atėjau tavęs nužudyti, Milenija. - Jo žodžiai privertė mane nusijuokti ir aš grakščiai pakilusi nuo akmens atsisukau. Mano juodos spalvos suknelė pradėjo pleventi nuo sukelto vėjo gūsio.
- Tuomet turime problemą, - nužvelgiau tamsiaplaukį kurio rankose atsirado ilgas durklas. Jis priklausė juodiesiems magams nuo kurių aš pasprukau. Pabėgus man grėsė mirtis, aš žinojau, bet net nedvejodama tai pakartočiau.
- Tikrai? Ir kokia ji? - vaikinas akivaizdžiai nuobodžiavo, jam nepatiko ši vieta, nepatiko ir mintis, kad teks mane nužudyti.
- Šiandien čia atėjau tikrai ne mirti.

**************
Praeitis.

„Kai pajusi alkį - žudysi. Žmonės virsta žvėrimis, tik tai ir leidžia jiems išgyventi"

Šaltis skverbėsi per atlapotas duris. Nors langai ir buvo užkalti, bet negalėjo mūsų apsaugoti nuo šalčio. Grįžęs iš medžioklės vyras piktai ant žemės nusviedė dar šiltą kiškio kūnelį. Jo nepakaks, net ir aš būdama šešerių tą suvokiau. Alkis mus pražudys. Tikriausiai mirtis pasiglemš mane pirmą, o tada ir tėvus.

Nurijau susikaupusias seiles pagalvodama apie šiltą mėsą ir kaip ji tirpsta mano burnoje, bet sutikusi tamsias tėvo akis iš karto pasigailiu. Jis piktai kažką sumurma ir nusipurto sniegą nuo batų. Pradedu kramtyti nagus ir nedrąsiai prisiartinu prie pavargusios motinos. Ji alkana, kaip ir mes visi, tik ji bando neišsiduoti. Visada šypsosi, pasakoja gražias istorijas kurios mane nuramina. Bet dabar jos veidas liūdnas ir pilnas skausmo. Jai skaudėjo, ir aš norėjau kaip nors padėti.

Pasisiūlau kiškiui nudirti odą. Mačiau kaip darbuojasi mama šimtus kartų. Galėjau ir aš tai pakartoti, bet tėvas stipriai mane pastūmęs vėl sumurma kažką ko negalėjau suprasti. Jis piktas, nuo tada kai mūsų miestą užpuolė juodasis maras pasiglemžęs kone viską. Krito Sierado karalius, o po to ir mūsų žmonės. Girdėjau kaip motina kalbėjosi su viena mergina. Jie nieko nuo manęs neslėpė, juk buvau kvailas vaikas, tik šešiametė žiurkė kurią reikėjo papjauti ar bent jau parduoti samdiniams. Tėvas visada man tai kartodavo. Nesupratau jo žodžių ir kodėl jis pradėjo manęs nekęsti, bet vis tiek jį mylėjau. Net ir dabar kai vyras stipriai spiria man į šonkaulius ir aš lyg stypsantis šuo suinkščiu. Skauda, ašaros rieda skruostais, jos šiltos ir aš nuryju vieną sūrę ašarą. Tačiau ji tik sužadina mano apetitą.