Tamsioji (Baigta)

Blogis turi savo vardą

„Blogis slepiasi mūsų sielose ir mes jiems duodame vardus“

Stovėjau basomis kojomis ir stipriai gniaužiau juodos suknelės medžiagą. Ji buvo švelni, visai kaip motinos plaukai, kažkada labai seniai. Suknelė man pasirodė kur kas įdomesnė nei persikreipęs moters veidas. Jame galėjau išvysti siaubą, tarsi jį priešais save matytų marą ar net vieną tų šmėklų, bet aš buvau tik mergaitė.
Stebėjau kaip tarp pirštų žvilgą medžiaga, kaip ilga suknelė paslepia mano subraižytas pėdas. Viskas atrodė magiška, ne tik  kambarys kuriame vis dar buvo maisto ir pilnas kubilas vandens kuriame užuodžiau saldžius aromatus kurie svaigino. Ši vieta buvo tokia šilta ir raminanti jog troškau amžinai čia likti.
Visą šią magišką atmosferą sudrumstė garsiai prasivėrusios durys. Krūptelėjusi pakėliau akis į vyrą, tik tai buvo ne tas pats kuris mane čia ir atvedė. Šis buvo jaunesnis, plačių tvirtų pečių ir trumpų kone juodų plaukų. Jis atsargiai mane apėjo lyg galėčiau jam įkąsti ir atsiklaupęs ištiesė ranką. Sustingau ir pajutau kaip širdis pradeda plakti greičiau. Stebėjau kaip nepažystamasis suspaudžia tarp pirštų mano šviesius plaukus ir nusišypsojęs atsisukė į moterį.
- Ar Arteris minėjo, kad jos kraujas juodas? – Mergina susidėjo rankas ant krūtinės ir suraukusi kaktą atsisėdo ant sofos. – Po galais tą pašlemėką,  juk ne jam reikės ją parduoti, o mums.
- Nurimk, Naome, - vyras paėmė mano ranką ir nusivedė prie stalo. Atitraukęs kėdę laukė kol atsisėsiu. Dvejodama pažvelgiau į  moterį, bet ji vengė mano žvilgsnio. – Kuo tu vardu, mergaite?
- Ji neturi vardo, - už mane atsakė Naome. – Kaip po velnių mes ją parduosim? Tegu pasilaiko ją sau galės šveisti virtuvę.
- Nurimk, Naome.
Kol jiedu tyliai ginčijosi aš prisitraukusi kelius nuleidau smakrą. Svarsčiau kodėl mama manęs niekada nevadino vardu, ar jį apskritai turėjau? Bandžiau prisiminti tas gražias akimirkas prieš apsilankant marui, bet viskas apie ką galėjau galvoti tai skausmą. Kaip esu stumdoma ir mušama lazda, spardoma kojomis. Kaip be gailesčio esu išmetama iš namų šaltą žiemą valkatauti, kad parneščiau maisto. Tačiau toks buvo mūsų likimas. Vaikai eidavo į gatves prašyti maisto, pagalbos, bet visi žmonės nusisuko. Pasidarė gobšūs ir nustojo dalintis. Į kito gyvybę jiems buvo nusispjauti.
- Mūsų pareiga ją parduoti už didžiausią kainą, todėl bent truputį pasistenk, - atsiduso vyras ir apėjęs stalą atsisėdo šalia manęs.
- Mano darbas padarytas, ji paruošta, o tavo darbas yra ją parduoti. – Tai išrėžusi ji pakilo nuo sofos ir stipriai trenkusi durimis pradingo.
- Ką manai apie vardą Šara? – tamsiaplaukis susimąstė ir ištiesė ranką paliesdamas mano plaukus. – Ne jis tau netinka, tik ne prie tavo plaukų. Gal Luna? Jis reiškia mėnuli, bet tavo akys tokios tamsios. – Jis mąsliai pasikasė smakrą ir įsistebeilijo į mano akis. Norėjau nusišypsoti ir pasakyti, kad nesvarbu kokį vardą gausiu tiesiog norėjau, kad kas nors į mane kreiptųsi vardu. Tokiu pat kokius turėjo visi. – Milenija.
- Milenija? – žodis išsprūdo iš mano lūpų ir aš suspaudžiau savo gniaužtus.
- Tai atspindi tavo akis ir kraują, - paaiškino jis ir aš nusišypsojau. – Patinką?
- Taip.
- Gerai, nepamiršk jo, o dabar eikime. – Jis pastvėrė mane už riešo ir privertė atsistoti. – Dabar klausykis įdėmiai, kai įeisime į salę pilną žmonių tu nekalbėsi, nebent tau bus leista kalbėti. Elkis gražiai ir viskas bus gerai, pažadu. – Jis nusišypsojo parodydamas savo baltus dantis ir aš linktelėjau.
Nesidairiau aplinkui kai vyras mane vedė tolyn. Džiaugiausi turimu vardu. Norėjau jį dar mažiausiai dešimt kartų ištarti garsiai. „Milenija“ jis sakė, kad tai atspindi mano akis. Jos tamsios ne kaip motinos su tėvu. Jos kitokios ir visi man sakydavo, kad jose yra kažkas nepaprasto, žavinčio. Ir žinoma tai dėl mano kraujo, nes jis ne raudonas kaip visų, jis juodas. Visai kaip maro, bet aš ne maras. Aš tik bjauri mergaitė.
Man buvo šalta, bet stengiausi nedrebėti. Dažnai tekdavo kęsti šaltį, buvau jau prie jo pripratusi, bet dabar gėlė basas kojas. Ėjome jau gana ilgai, nesustojome kai koridoriuje pasidarė tamsiau. O aš bandydama nukreipti mintis nuo šalčio stebėjau bauginančiai atrodančius paveikslus. Moterys ir vaikai juose atrodė kraupiai. Iškreiptos šypsenos ir išsiplėtusios akys pasruvusios krauju.
Elgiausi gražiai ir neklausinėjau. Vyras aiškiai pasakė, kad turiu būti gera, ir nekalbėti. Suspaudusi lūpas nukreipiau žvilgsnį į priekį. Kuo toliau ėjome tuo darėsi tamsiau, bet galėjau girdėti ir dar kai ką. Kažkokį keistą murmesį, lyg daugybę bičių vasaros metu. Bet tai buvo ne bitės, o keistos būtybės. Visos jos atrodė lyg iš tų baisių pasakų kurias girdėdavau. Jų veidus puošė žvėrių kaukės, vienos už kitą bjauresnės.
Sustojau ir tamsiaplaukiui teko patraukti mane į priekį, kad pajudėčiau. Balsai kuždėjosi, girdėjau jų juoką, o pritemdytą šviesa vertė mano kūną virpėti. Jaučiausi kaip žvėris narve, visi į mane spoksojo. Jų žvilgsniai lėtai valgė mane, atrodžiau tokia mažytė tokia silpna, jog troškau pasislėpti už tamsiaplaukio nugaros. Tačiau jis išstūmė mane į priekį ir jo pirštai susmigo man į pečius.
- Luči, čia mergaitė. – Į priekį žengė daili tamsiaplaukė. Jos kaukė priminė vasarą matytus drugelius. Tokia spalvinga ir turinti sparnus. Jos trumpa raudona suknelė buvo prigludusi prie kūno visą jį išryškindama. – Nebegauni berniukų? – ji palietė mano skruostą taip kaip liesdavo mama.
- Ji bus puiki vergė, - prabilo vyras. – Tik dešimt rubinų ir ji jūsų.
- Išprotėjai? Ji nė vieno neverta, ji mergaitė. – Sušuko kažkas iš minios.
- Tai ar susidomėjai, Minerva?
- Ji nekalta? – Ji apsilaižė savo raudonas lūpas ir pritūpė, kad galėtų į mane pažiūrėti.
- O kaip tau atrodo? – suirzo vyras ir aš vos sugebėjau neaiktelėti kai jo gniaužtai susispaudė. – Jei šešeri, ji nepaliesta.
- Nuostabu, po dar šešerių metų ji jau galės priiminėti klientus, - viena mano sruoga atsidūrė tarp ilgų jos pirštų ir aš nudelbiau akis į rausvus jos nagus. Su tokiais ji be vargo galėjo iškabinti kam nors akis. – O iki tol, valys, gamins ir mokysis. Kuo tu vardu, brangute?
Pažvelgiau į vyrą ir jam linktelėjusi nurijau gerklėje esantį gumulą.
- Milenija. – Balsas drebėjo ir moters veide atsirado plati šypsena.
- Milenija, - pakartojo ji. – Įsivaizduok kaip visi tave garbina šiuo vardu, įsivaizduok galią ir ką galėtum su ja padaryti. – Ji atsitiesė ir ištraukė iš maišelio raudonos spalvos akmenukus. – Duosiu šešis, ne daugiau.
Vyras tylėjo, galbūt svarstė kitas galimybes, bet jo gniaužtai atsipalaidavo ir aš suvokiau, kad greitai turėsiu namus. Gal ne taip jau ir blogai. Ši moteris atrodė maloni, priminė man mamą, jos šiltas ir mylinčias rankas. Visi šie žmonės atrodė šimtą kartų malonesni už mano tikruosius tėvus, bet nepaisant to aš jų ilgėjausi ir viena mano dalis troško iš čia ištrūkti ir grįžti atgal.
Tamsiaplaukis nuleido rankas nuo mano pečių ir ištiesė vieną laukdamas savo akmenukų. Bet tuomet jis vėl nuleido ranką nes minioje pasigirdo keistas niurzgėjimas. Žmonės prasiskyrė ir pačiame viduryje išvydau vyrą apsigaubusį juodu apsiaustu. Jis savo rankoje laikė raudonos spalvos akmenį, bet jis nelietė vyro delno, o kybojo ore lyg laikomas kažkokios nesuvokiamos jėgos. Išplėčiau akis bandydama suprasti kaip jis taip padarė, bet žengus jam arčiau akmuo pranyko.
- Labai nustebau, kai atvedei mergaitę, Luči. – Apsigaubęs vyras nusimetė apsiaustą ir aš primerkiau akis. Jo akys buvo juodos, tokios į kurias nenorėtum žiūrėti. Jo šiek tiek pražilusi barzda kiek didesnė nei įprastų vyrų kurie supo mus. Ant jo pirštų buvo daugybę žiedų su skirtingais akmenukais, o juodi jo plaukai siekė pečius. Jis nebuvo panašus į seną žmogų, jo veidas be jokios raukšlelės, o šypsena klastinga. – Minerva, jeigu žinotum ką reiškia mergaitės vardas taip nekalbėtum.
- Ir ką gi jis reiškia, didysis mage? – ji pašaipiai nuvėrė keistuolį kurio rankose vėl kažkas atsirado, bet jis keistai švytėjo, lyg saulės kamuoliukai.
- Jis reiškia „Tamsioji“ kuo ji ypatinga be vardo?
- Ji, - sumikčiojo Lučis už manęs. – Jos motina minėjo, kad ji gimė per juodąją saulę.
- Vaikai neišgyvena, o ypač mergaitės. – Tarstelėjo magas įdėmiai mane nužvelgdamas. – Bet aš ją paimsiu.
- Kam tau mergiotė ištvirkęs seni? Neužtenka berniukų?
- Šį kartą gavau labai išpuikusius ir išlepintus turtingųjų vaikėzus. Jie nepratę prie tvarkymo ir gaminimo, o ši mergaitė bus puiki pagalbininkė. Duosiu tris aukso Hubus, ( maži auksiniai kamuoliukai, patys vertingiausi ir rečiausi visose žemėse) tai daugiau nei ji to verta.
- Sutinku, - išlemeno Lučis ištiesdamas ranką ir paimdamas kamuoliukus, - ji visa tavo.
Burtininkas pastvėrė mane už riešo ir nusitempė nuo pakylos. Vis dar galėjau girdėti suirzusios moters nepasitenkinimą. O mes ėjome tolyn kol pasiekėme medines duris. Jis atvėrė jas rankos mostu ir aš susižavėjusi gėrėjausi magija. Mama sakydavo, kad žmonės naudojantys tokią galią nėra geri. Jie visada trokšta daugiau, būtent tai sugriauna miestus, namus ir pražudo šeimas. Galia kuri gali tave užvaldyti ir nusinešti į tamsą.
Kai pasiekėme lauką sudrebėjau. Pasitryniau sušalusius pirštus, o po to ir apnuogintus pečius. Tuo tarpu vytas priėjo prie žolės ir pirštu ore nubraižė keistus auksinės spalvos apskritimus kurie pradėjo judėti. Išsišiepiau lyg būčiau gavusi skanios mėsos. Magija atrodė nuostabi, be galo graži ir tyra.
- Turėtum man padėkoti, po dviejų metų ta moteris būtų pavertusi tave kekše.
- O kas yra kekšė? – smalsiai pažvelgiau į vyro tamsias akis ir jo veide atsirado šypsena.
- Tau geriau to nesužinoti, o dabar keliaukime, neturiu daug laiko.
Jam pastvėrus mane už rankos žengė dar du žingsnius, o tuomet mus įtraukė keista jėga. Atrodė lyg vėjas bandytų mane nupūsti, ir tuo pačiu trauktų į save. Mano plaučiai susitraukė ir aš nebegalėjau įkvėpti oro. Panikuodama bandžiau draskyti nagais kaklą, bet pirštai nė nepriartėjo. Galvą spaudė nepakeliamas skausmas. Tarsi kas nors daužytų akmeniu per ją. Jaučiau kaip skruostais bėga ašaros, ir tuo pačiu šalti vėjo pirštai juos nušluosto.
Mano akys išsiplėtė iš siaubo suvokus, kad mirsiu. Širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog atrodė suplyš į milijonus gabalėlių, ir kai mano akys buvo beužsimerkiančios pajutau stiprų smūgį.
Gulėjau ant drėgnos žolės, o ant mano galvos krito maži lietaus lašai. Tą akimirką sukilo šleikštulys ir aš nesulaikiusi jo pradėjau vemti. Žiaukčiojau kaip žuvis išmestas į krantą. Gaudžiau orą ir bandžiau nuraminti savo viduje siaučiančią audrą. Dar kelis kartus išvėmusi visą maistą atsiklaupiau ir nusivaliau burną. Norėjau vandens, troškau atsigulti, kad ir čia ant šios žolės, bet vyras pastatė mane ant kojų.
- Išsilaikei gana neblogai, - nustebęs jis atsuko mane į save. – Geriau nei kai kurie berniukai čia atvykę.
Nesuvokiau apie ką jis kalba, bet atsistojus priešais išvydau didelį seną bokštą. O aplinkui augo didžiuliai miškai. Atsisukau atgal ir suvokiau iš kur tas keistas garsas. Vos už kelių metrų siautėjo jūrą mušdama bangas į olas. Jeigu bandyčiau šokti žemyn mane pasiglemžtų arba smailūs akmenys arba jūrą paskandintų. Sudrebėjau, nuo žaibų ir žvarbaus vėjo, ši vieta atrodė siaubingai. Krūptelėjusi pradėjau bėgti į visai kitą pusę, bet tuomet atsitrenkiau į nematomą sieną.
- Kur susiruošei, a? – jis staiga mane prisitraukė ir atsuko į save, dabar jo akys atrodė kur kas baisesnės. – Dabar įdėmiai manęs paklausyk. Už tave daug sumokėjau todėl noriu, kad suvoktum kas esi. Klausysi visų, nes tu visada būsi žemiau jų, supratai?
- Taip, - drebančiomis lūpomis ištariau.
- Valysi, tvarkysi, gaminsi ir darysi viską ką tau lieps. Išsaugosi savo garbę ir orumą čia dirbdama, nes kitur tavo gyvenimas būtų pragaras, supratai?
Dar kartą linktelėjau suvokusi, jog mano pragaras visgi prasidėjo. Aš tapau vergė.