Tamsioji (Baigta)

Bėk, bet pabaisa vis tiek pasivys

„Mes bėgame nuo pabaisų pamiršdami, kad patys tokie esame“

Naktis dar niekada neatrodė tokia ilga. Dabar ją mačiau visai kitomis akimis. Ji graži, tokia šilta ir rami. Joje jaučiausi saugi. Tarsi mirusi praregėjau. Tik ar tikrai buvau mirusi? Aš pabudau, o su manimi ir pabaisa kuri visą laiką tyliai miegojo. Mano kraujas man nebeatrodė toks šlykštus lyg derva kokį mačiau ankščiau. Dabar jis man priminė, jog esu stipri, galinga. Tik vardas čia netiko. Daugybę kartų jį garsiai ištardavau ir bandydavau prisijaukinti, bet jis atrodė toks svetimas.

„Milenija“

Mano lūpos vis judėjo, jos buvo šaltos, tokios karčios lyg prisirpusios nuodų. Žvelgiau į savo pačios akis kurios buvo tokios pat juodos kaip ir tamsa. Jos spindėjo mirtimi, jos matė daugiau nei kas nors kitas. O plaukai, jie tiesiog buvo lyg nakties paklodė. Tokie švelnūs, lyg šilkas kuris man priminė dienas kai dar maras nebuvo atėjęs į mūsų miestą. Jie žvilgėjo net ir pačioje naktyje. Nepaliaujamai glosčiau juos įsivaizduodama, kad tą daro mano motinos rankos. Šis pasaulis siaubingas, pilnas mirties ir gyvybės, o aš buvau tarp jų. Jaučiau lyg stovėčiau ant nematomos linijos, tik negalėjau rinktis kur statyti koją. Lyg būčiau valdoma didesnių rankų. Lyg kažkas žaistų su pačia mirtimi.

Valandų valandas sėdėjau ant akmeninių grindų ir spoksojau į savo atvaizdą. Į savo pačios pasikeitusį kūną ir žaizdą kurios nebuvo. Nebuvo jokio rando kuris man primintų ką padarė Davidas, bet toje vietoje nepaliaujamai perštėjo. Tarsi nematomos rankos kiekvieną kartą ten vėl bestu peilį. Aš juo pasitikėjau, atvėriau savo širdį, parodžiau savo tamsia sielą, o jis pažadino monstrą kuris taip saldžiai miegojo ir neturėjo būti pažadintas. Pats to nežinodamas jis atvėrė plačiai duris ir išleido mane. Koks kvailas vaikas, nužudė meilę ir paskatino neapykantą.

Mano lūpų kampučiai sutrūkčiojo ir tą akimirką veidrodis sudužo. Norėjau pastverti pirmą šukę ir smeigti tam išdavikui į kaklą. Visą naktį tą įsivaizdavau, stebėjau savo pačios vaizduotę norėdama, kad ji pagaliau įgautų spalvų. Troškau žiūrėti kaip jo lūpos trūkčioja bandydamos ištarti mano vardą, kaip jo išsiplėtusios akys bando suvokti kodėl? O mano veidą puoštų plati šypsena, o iš lūpų ištrūktų vos keli žodžiai. „ Mirtis saldesnė už meilę“ būtent tą troškau jam pasakyti.

Varpo dūžiai priminė, kad jau laikas keliauti į biblioteką. Giliai įkvėpusi pakilau ant savo basų kojų ir nutipenau iki pat durų. Ūkvedė Miga parūpino man naują suknelę. Ji buvo daili, juoda ir kiek papūstas sijonas. Man patiko tos gražios, lengvos klostės, o ties juosmeniu žibėjo maži deimančiukai.

Neskubėdama pasiekiau biblioteką. Net neprilietus durų jos pačios atsivėrė tarsi jausdamos nuo manęs sklindanęią tamsą. Mano lūpų kampučiai vos pakilo į viršų, bet išvydus visus mago mokinius norėjau nusišypsoti plačiau. Visi jie atrodė pavargę, tarsi iškankinti košmarų. Pajuodusios akys, suglamžyti drabužiai ir kai kurių sušiaušti plaukai. Tik ne Džiulijano. Jis atrodė nepriekaištingai. Atsirėmęs į vieną knygų lentyną stebėjo mane. Jis vienintelis kuris pastebėjo, kad atėjau. Tik tuomet į mane pažvelgė Magas.

- Milenija, jeigu dar nesijauti gerai, eik pailsėti. – jo balsas skambėjo kitaip. Perpildytas skausmo ir baimės. Jis parodė jausmus pats to nė nežinodamas.

- Man viskas gerai, - prisipažinau, tiesa buvo ta, kad dar niekada nesijaučiau taip gerai.

- Sėskis, - paliepė jis ir aš pasirinkau tolimiausią vietą, jog tuo pačiu galėčiau juos visus stebėti.  – Tai ką padarė Davidas yra neatleistina. Jis sulaužė pirmus keturis įstatymus ir jam paskelbta mirties bausmė.

Kilo bruzdesys, bet visų akys susmigo į mane. Lyg dėl viso šito būčiau buvusi kalta aš. Pajutau pyktį kuris perbėgo per visą mano kūną ir troškau jiems visiems parodyti, kad tai į mane jis pasikėsino. Jis mane nužudė, ir kažkas manyje mirė tik dar niekaip negalėjau suprasti kas.

Nesugebėjusi atremti jų žvilgsnių įsispoksojau į Džiulijaną. Vaikinas žvelgė pro didžiulį langą ir atrodė susimąstęs. Mačiau kaip aplink jį šoka šešėliai, kaip jie nerimastingai suka ratus. Nors ir atrodė išorėje ramus, bet jo viduje šėlo audra kurią galėjai matyti pro langą.  Kai jis pagaliau pažvelgė į mane nesugebėjau nuleisti akių. Sukaustęs mano dėmesį jis atsargiai tyrinėjo kiekvieną mano kūno dalį ir tikriausiai vertino pasikeitimus. Jis mane išgelbėjo, ištraukė iš mirties gniaužtų ir grąžino į gyvenimą tik vis manyje kirbėjo klausimas, kodėl jis tai padarė?  Visą savo gyvenimą nuo jo jaučiau tik tamsą ir pyktį kurį jis išliedavo ant manęs, bet jau kurį laiką kažkas buvo pasikeitę, o gal tai pastebėjau tik dabar?

- Gana! – paliepė Magas ir visi lyg nusikaltę nuleido akis. – Dabar jūsų visų pareiga treniruotis, artėja karas, niekas nenori paiko vaikigalio pasiskelbusio Imperatoriumi! Neškit savo tingius užpakalius į lauką ir pradėkite treniruotis su oro sąlygomis.

- Bet mes dar net teorijos nesimokėme, - paprieštaravo vienas ir Magas vos per vieną sekundę atsidūrė priešais jį. Užsimojo ir visų nuostabai trenkė jam į veidą.

- Jeigu esi per silpnas, - griežtai nuvėrė vaikigalį Magas. – Eik į virtuvę plauti indų.

Visi lyg vieno nulenkė galvas ir paskutinį kartą pažvelgę į mane pasišalino. Likome tik trise. Džiulijanas vis dar stovėjo atsirėmęs ir nekreipė dėmesio į savo brolius, o aš norėjau nors akimirkai pasikalbėti su Magu.

Nors to ir nenorėjau pripažinti, jaučiausi kalta. Visi jie buvo teisūs, Davidas manimi pasinaudojo, jeigu ne aš dabar jis nebūtų nemirtingas ir dar Imperatorius. Labiausiai už viską manęs nekęsti turėtų Džiulijanas. Tikras šešėliu princas, toks šaltas ir atšiaurus, bet vien nuo jo žvilgsnio man pasidarydavo viduje karšta. 

- Džiulijanai, man reikės išvykti kelioms dienoms. Taryboje įvyko skilimas. Vieni miestai renka armija kiti net nenori kalbėti apie karą. – Magas giliai atsiduso ir tik dabar supratęs, kad vis dar esu čia surimtėjo ir vėl užsidėjo kaukę. – Turėsiu susitikti su kitais. Artėja karas ir mes negalime pralaimėti. Kol manęs nebus treniruok tuos vaikigalius nes kol kas jie net paprastos bobos nenudėtų.

- Taip, pone. – linktelėjo vaikinas ir atsisuko į mane. – Keliaukim.

- Bet, - prasižiojau, bet Džiulijanas jau laikė mane už rankos ir nespėjus daugiau nieko pridurti nusitempė per portalą.

Atsidūrėme lauke. Šalti, ir nemalonūs lyg mažyčiai spygliukai lietaus lašai iš karto sudrėkino mano veidą ir aš atsiplėšusi nuo tamsiaplaukio giliai įkvėpiau. Ištiesiau savo pirštus ir nubraižiau ore tris ženklus. Jie akimirksniu nušvito juoda spalva ir pakibę ore sustabdė ant manęs krentantį lietų.

Visų akys susmigo į mane. Tačiau iškėlusi galvą pažvelgiau į Džiulijaną kuris vienintelis neliko sužavėtas tuo ką padariau. Ant jo irgi nekrito lietaus lašai ir aš pradėjau svarstyti kada jis sugebėjo juos sustabdyti, bet gal tai dėl jo šešėlių kurie rangėsi lyg šliužai sugerdami drėgmę.

- Sustabdyk lietų šioje saloje ir vėją, - paliepė vaikinas ir kiti berniokai pratrūko juoktis.

- Džiulijanai tai neįmanoma, - vienas krizendamas nuvėrė mane savo pasišlykštėtinu žvilgsniu ir nusispjovęs nusivalė varvančią nosį.

- Tu net ant savęs lietaus nesugebi sustabdyti, tad nutilk arba numesiu nuo skardžio. – pervėręs piktai jį, vėl atsisuko į mane. – Tai sugebėsi?

Sukandau dantis ir užsimerkiau. Galvoje iškilo visos kada nors skaitytos knygos. Mačiau kiekvieną perskaitytą žodį ir net galėjau pasakyti kur buvo padėta knyga apie orus ir jų pakeitimą. Tačiau aš nenorėjau sustabdyti lietaus ir šalto vėjo. Aš norėjau atnešti dar didesnę audrą ir priversti juos visus mane gerbti. Ne, tai buvo melas kuriuo bandžiau prisidengti. Aš tik norėjau akimirkos, jog vėl galėčiau pamatyti juos.

Mano lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų ir aš atmerkusi savo lyg anglis akis, ore nubraižiau septynis ženklus. Vėjo ženklas, lietaus ženklas, šalčio ženklas, audros, panikos, baimės  ir mirties ženklus. Vos po akimirkos oras pasikeitė. Vieną akimirką viskas nurimo, bet tuomet papūtė siaubingai šaltas vėjas atnešdamas pūgą, nuo vandens atslinko sūkuriai ir pakilo vanduo užliedami mūsų kojas. Pasinaudodama kilusia panika sukūriau portalą ir pradingau jame.

Jaučiau kaip vėjas talžo mano plaukus. Kaip lediniai pirštai braukia per švelnia mano odą. Mano krūtinę suspaudė skausmas lyg kas būtų sugriebęs mano širdį. Suspaudusi pirštus pajutau kietą pagrindą po kojomis ir lyg būčiau lengva kaip plunksna žengiau kelis netvirtus žingsnius.

Žalia žolė švelniai kuteno mano pėdas, šilti saulės spinduliai  glostė mano tamsius plaukus, o gaivus oras pripildė mano plaučius keisto džiugesio. Aš buvau namuose. Taip ilgai svajojau apie šią akimirką, jog net ir dabar buvo sunku patikėti, kad nesapnuoju.
Pasislėpusi už medžio stebėjau nedidelį namuką kuriame virė gyvenimas. Aplinkui augo tos pačios motinos gėlės. Nuostabių spalvų tarsi vaivorykštė. Pamenu kaip ji nuskindavo žiedus ir įpindavo į mano šviesius plaukus. Kaip tyliai šnabždėdavo jog esu jų šviesos spindulėlis, jog esu tokia graži, visai kaip mirtis.

Nuleidau akis pajutusi skausmą krūtinėje. Lyg kas būtų atvėręs seniai pamirštą žaizdą ir į ją įdėjęs karštų akmenų. Aš nebebuvau jų mažoji mergaitė. Nebebuvau jų šviesos spindulėlis. Dabar aš buvau Milenija.

Norėjau užeiti į namą ir pažvelgti į jų veidus, bet mane kažkas stabdė. Ar aš tikrai norėjau to? Po tiek metų per kuriuos jie vargiai tikriausiai mane prisiminė. Tačiau turėjau paklausti. Išlindau iš nedidelės savo slėptuvės ir leisdama vėjui taršyti mano plaukus priėjau nedidelius vartelius. Ankščiau jie buvo vargani, vos laikėsi, bet dabar jie buvo visiškai nauji ir nudažyti ryškiai žalia spalva.

- Aš sukaposiu tas malkas! – prabilo vaikas išeidamas į lauką ir aš sutrikusi sustingau. Turėjau pasislėpti ar bent jau padaryti save nematoma šio vaiko akyse, bet nesugebėjau nė ištiesti savo pirštų.

Berniukas iš pradžių manęs net nepastebėjo. Užtrenkęs medines duris jis ant peties užsimetė kirvį ir priėjo prie nedidelės supjautos kaladžių krūvos, paėmė vieną ir kelis kartus užsimojęs perkirto į tris dalis. Lyg tuo pasididžiuodamas jis nusivalė nosį ir šyptelėjęs pakėlė akis į mane. Akimirką nustebęs jis kilstelėjo antakius, o tuomet metė žvilgsnį į duris. Jo akys buvo keistai pažystamos ir tokios artimos. Jo plaukai buvo tokie šviesūs lyg būtų paliestas pačios saulės. Jis buvo tik berniukas, ir jis buvo jų sūnus. Skausmas kirto taip staiga lyg vaiko ašmenys per mano kojas. Jie mane pamiršo, dabar jie turėjo jį.

Ašaros nusirito mano skruostais žemyn. Niekada nemaniau, kad jos gali būti tokios šaltos. Negalėdama įkvėpti suklupau ant žemės ir suspaudžiau žolę tarp savo pirštų. Aš žinojau, bet iki pat paskutinės akimirkos nenorėjau tuo tikėti. Štai kodėl Magas niekada nenorėjo, kad aš čia atvykčiau. Jis žinojo kiek daug skausmo man sukels suvokimas, kad šiems žmonėms kuriuos laikiau savo tėvus manęs nebereikia. Jie pamiršo turėję dukrą ir gyveno toliau, o aš skendau vis didesnėje tamsoje kol galiausiai ji mane prarijo.

- Panele, ar gerai jaučiatės? – prie manęs buvo atsiklaupęs berniukas. Susirūpinęs jis uždėjo savo šiltą delną ant mano peties ir aš pajutau šilumą. – Gal atnešti jums vandens?

- Ne, nereikia, - sušnabždėjau ir atsitiesiau. – Tu geras vaikas.

- Ačiū, stengiuosi padėti tėvas kuo tik galiu. – pasididžiuodamas jis parodė į malkų krūvą. – Kuo jūs vardu?

- Milenija, bet kadaise vadinausi mergaite, o tu?

- Mergaite? – kilstelėjo antakius jis ir šyptelėjo. – Mano vardas Mojus. Gyvenate netoliese? Motina su tėvu neleidžia eiti į miestą dėl maro.

- Labai seniai gyvenau čia, - parodžiau į namuką ir vaikas išplėtė savo melsvas akis.

- Norėtumėte užeiti? Mama kepa labai skanias bandeles, o tėvas pasakoja įdomias istorijas, - jis staiga atsistojo ir suspaudė mano pirštus.

- Mojau, - šūktelėjo pro duris išėjusi šviesiaplaukė moteris ir mano širdis sustingo.

Ji atrodė taip pat kaip prisiminiau. Tokie pat gražūs žvilgantys plaukai. Tokios šiltos ir mielos akys, bei tvarkinga suknelė. Tačiau tuomet mano prisiminimai pasikeitė parodydami kitą veidrodžiu pusę. Ji merdėjo, jos išalkusios lūpos maldavo maisto, o plaukai kabėjo ant jos galvos lyg kokie voro nuverpti siūlai. Moters veidas akimirksniu persimainė ir aš išvydau taip gerai pažystama baimę. Ji akimirksniu pribėgo prie mūsų ir už alkūnės pastvėrė berniuką ir trūktelėjo į save.

- Grįžk į trobą ir nekišk nosies, - sušnypštė ji, o tuomet žengė žingsnį atgal.

- Bet mama, ji sakė, kad ankščiau čia gyveno. Jos vardas Milenija, ankščiau ją vadino Mergaite. – sumurmėjo berniukas ir moters akys išsiplėtė.

Atsitraukiau kai pro duris pasirodė perbalęs vyras. Net ir dabar galėjau jausti jo kadaise man suduotus smūgius. Tačiau dabar galėjau juos abu akimirksniu nužudyti, atimti jų grožį ir gyvenimo džiaugsmą, bet žvelgiant į mažas berniuko akis negalėjau to padaryti. Tiesiog troškau jiems pasakyti kas esu ir, kad jų nenuskriausiu, tačiau portalas atsivėrė ir mano liekną liemenį apglėbė tamsūs šešėliai.

Galėjau jausti koks įniršęs yra Džiulijanas. Koks šaltas ir vos galintis tvardytis. Jam prireikė iš ties nemažai laiko kol sutramdė mano pasiųstą audrą ir dabar buvau tikra už tai atsiimsiu. Kai jo pirštai suspaudė tvirčiau mano liemenį pajutau jo šaltą kvėpavimą į savo kaklą ir sustingau. Jo tamsa suparalyžiavo mano kūną ir aš visiškai nesipriešinau kai jis įtempė mane į portalą.