Tamsioji (Baigta)

Mirties valgyti negalima

„Mes tik žvėrys kurie laikui bėgant išsineria iš savo kailio“

Gulėjau ant marmurinių grindų bibliotekoje ir atsargiai pakėliau galvą. Ant žemės buvo numesta raudona medžiagos skiautė kurios kraštai gražiai išsiuvinėti ornamentais. Pakėliau ją ir tą pačią akimirką krūptelėjau priešais save išvydusi tamsiaplaukį. Nuo jo dvelkė tamsa, tiršta juoda aura apgaubė didžiulę erdvę ir man užėmė kvapą. Džiulijanas stovėjo ir ramiai mane stebėjo.
Išplėčiau savo akis ir troškau bėgti nuo jo kuo toliau, bet kūnas nejudėjo. Nepakluso mano baimei ir laukė kol vaikinas suleis savo nuodus. Tačiau mane išgąsdino tai, jog nė neprisiminiau kaip čia atsidūriau. Buvau miške, o tada jis trenkė man į veidą. Mintys lakstė taip greitai jog sukandau dantis ir suspaudžiau galvą. Per miglą prisiminiau kaip kūnas tarsi atsipalaidavo jo glėbyje ir tuomet viskas aptemo. Mane prarijo jo tamsa. Jo šaltos ir bauginančios akys mane pasiglemžė.
Sėdėjau ir svarsčiau kodėl jis manęs nepribaigė. Tikriausiai bijojo mago, bet dabar buvome vieni ir jis galėjo mane nubausti, priverti kentėti. Aš net buvau tam pasiruošusi.
- Tavo kraujas juodas, - galiausiai ištarė jis ir aš įsitempiau. Jis matė, jis žino. Džiulijanas sukapos mane gabalais, o tada... – Ar dar kas nors žino?
Išplėčiau akis ir akimirksniu atsistojusi pasileidau bėgti. Nežinojau kur bėgu, bet norėjau būti kuo toliau nuo jo. Svaigo galva, o kojos nerangiai vilkosi lyg nebūtų mano. Pradėjau dusti, dūrė šoną, o užkliuvusi už knygos išsitiesiau visu ūgiu ant žemės. Sukandau dantis ir sulaikiusi ašaras vėl puoliau bėgti ir tuomet priešais mane susidarė juodas rūkas. Įpuolusi į jį stipriai į kažką atsitrenkiau ir susverdėjusi kritau atbula.
Tvirtos, šaltos rankos suspaudė mano liemenį ir neleido nukristi. Rūkas akimirksniu pradingo ir aš aiktelėjusi suvokiau žvelgianti į blogio akis. Į juodas Džiulijano akis kurios mane permatė kiaurai. Atrodė jog jaučiu kaip jo žvilgsnis svilina mano odą, o tiršta jo tamsa bando prasibrauti per mano kūną iki pat sielos.
- Ar aš liepiau tau bėgti? – šiurkščiai suspaudęs mano riešą jis pradėjo mane tempti tolyn. Bandžiau priešintis, ištraukti ranką, bet buvo beprasmiška.
- Ką tu man darysi? Paleisk mane! – kone maldavau, bet jo gniaužtai tik tvirčiau susispaudė.
- Kiši nosį ten kur nereikia, tau liepė tvarkyti biblioteką, o ne landžioti pakampiais. – jis paleido mano ranką ir aš pargriuvau ant kelių stipriai juos susitrenkdama. – Bus tik blogiau jeigu ir toliau kiši savo ilgus pirštus.
Suvirpėjau, baimės kaustoma pradėjau linkčioti, o tuomet išvydau Nadija. Ji stovėjo ir išplėtusi akis stebėjo kas vyksta. Džiulijanas primerkęs savo akis pasekė mano žvilgsnį ir kurį laiką žvelgė į merginą. Norėjau pradėti klykti, kad jis jos neliestų, bet žodžiai taip ir neišėjo iš mano suspaustų lūpų.
Kai jis vėl atsisuko į mane laukiau bet ko, smūgio, tamsos pirštų, bet ko kas galėjo mane sunaikinti, bet jis tiesiog pranyko tamsiame rūke palikdamas mane vieną. Jis išnyko, o aš vis dar žvelgiau į jo pusę bijodama jo tamsos. Jis žinojo, kad mano kraujas juodas. Tai kodėl mane paliko ir nieko nepadarė? Žinojau, kad iš jo atsakymo nesulauksiu, Džiulijanas neatsakinėja į klausimus, jis pats juos užduoda.
- Ar jis tave nuskriaudė? – pažvelgiau į Nadija, kuri atsargiai prisiartino prie manęs. – Ar jis? – ji sustingo ir aš greitai papurčiau galvą.
- Ne, jis ne, - mikčiojau ir pajutau kaip skruostais ritasi ašaros. Aš jo bijojau.
- Neturėjai palikti bibliotekos, - apimta isterijos ji suspaudė mano pečius ir aš pajutau kaip susminga jos nagai. – Kodėl išėjai? Jie pabaisos, siaubingi monstrai kurie galėjo tave sunaikinti, o dar blogiau kankinti kol pati nusibaigsi!
Ji šaukė, stipriai mane laikydama lyg galėčiau subliukšti ir išnykti. Norėjau ją nuraminti, bet kai jos skruostais pasruvo ašaros ji nuleido galvą ir tamsios garbanos uždengė jos veidą. Ji suspaudė kumščius ir kai jos kūnas pradėjo drebėti apglėbiau ją rankomis ir prispaudžiau prie savo krūtinės. Jaučiau kaip Nadija virpa, kūkčiodama ji vos galėjo įkvėpti oro. Užspringusi ji atlošė galvą ir lyg žiaukčiodama žuvis išmesta į krantą bandė įkvėpti deguonies.
Bandžiau ją nuraminti, švelniai glostydama jos nugarą kol ji nustojo verkti. Subliuškusi ji susmuko mano glėbyje ir tyliai šnopavo.
Pralėkė valanda, gal ir dvi. Nuaidėjo laikrodžio dūžiai ir aš atsidusau. Buvo metas keliauti iš bibliotekos, Nadija tą irgi suprato. Atsargiai pakėlusi galvą ji nusišluostė ašaras ir nieko nepasakiusi pakilo ant kojų. Stebėjau kaip ji išlygina suknelę ir nusisukusi pradeda eiti. Nesulaukiau jos atsisveikinimo, visiškai nieko, tarsi būčiau neegzistavusi.
Turėjau eiti, pati atsistojau ir pajutau kokia esu silpna. Norėjau tik atsiremti į lentynas ir kurį laiką pastovėti, bet nujaučiau, kad tai būtų prasta mintis. Užmerkiau akis ir ištiesusi ranką ore nupaišiau ženklus. Norėjau pranykti, persikelti bet kur, kad tik būčiau toliau nuo šios vietos. Jeigu tik būčiau turėjusi magijos, viskas būtų kitaip.
Šyptelėjau suvokusi kokios gražios tos svajonės. Buvau naivi, magas man visada tai kartojo ir jis buvo teisus. Bet kitaip nemokėjau. Jaučiau kaip skausmas gilėja, gręžia mano žaizdas ir pila dar daugiau rūgšties. Skausmas kuris mane naikina, kuris mane nuodija ir verčia galvoti, kad visgi esu bloga.
Atmerkiau akis ir krūptelėjusi vos sulaikiau klyksmą. Priešais mane mirguliavo portalas. Visai nedidelis, bet jo pakako, kad be vargo galėčiau persikelti. Apsidairiau ieškodama mago, bet čia buvo pernelyg tylu. Žvelgiau kaip portalas darosi vis silpnesnis, kaip mirguliuojanti masė nyksta. Tikriausiai būčiau ją apėjusi jeigu ne balsai bibliotekoje. Kūnas nutirpo, o širdis daužėsi taip greitai jog man pasidarė bloga. Jie artinosi, ir kai mane ras nupjaus mano pirštus, o po to pamatys koks šlykštus mano kraujas.
Pasileidau bėgti nė negalvodama kur tas portalas mane nuneš. Įėjusi pajutau kaip kūną suspaudžia, o širdis akimirką nustoja plakusi. Nebuvo taip jau blogai kaip pirmą kartą, dabar žinojau ko tikėtis, todėl visiškai atsipalaidavusi pasidaviau. Tai trūko tik kelias akimirkas, o tuomet buvau išspjauta lyg siaubinga atlieka ir neišsilaikiusi parklupau ant žemės.
Sumirksėjau ir pakėliau savo galvą. Nesupratau kur buvau. Čia buvo per daug tamsu ir šalta. Kūną iš karto apglėbė lediniai pirštai ir įsitvėrė į mano odą kuri pašiurpo. Atsistojusi apsidairiau, bet vietos nesugebėjau atpažinti. Aplinkui buvo tik griuvėsiai. Seni apgriauti namai ir ant žemės pūvantys kūnai kuriuos doroja miško šunys. Buvau vietoje kuri merdėjo, kuri griuvo ir tuomet pastebėjau nuvirtusį didžiulį bokštą. Niekada nebuvau jo mačiusi, bet tie auksu išraižyti ornamentai man kažką priminė. Pati nepajutau kaip kojos pradėjo mane nešti ir kai atsidūriau prie nugriuvusio bokšto pirštais paliečiau ornamentus. Jie buvo išblukę, o akmens dalys nutrupėjusios. Pirštais perbraukiau per  nemalonų akmenį ir tuomet išgirdau moters klyksmą.
Vienintelis dalykas kuris man šovė į galvą buvo tas, kad miestą nusiaubė maras. Čia buvo mano miestas. Krūptelėjusi apsidairiau. Iš pradžių nesuvokiau kur esanti, bet dabar galėjau atpažinto pastatus. Kodėl persikėliau čia?
Vėl klyksmas ir aš žengiau į aikštės vidurį. Buvo tamsu, bet mano akys kažkodėl visai neblogai įžiūrėjo pastatų  kontūrus, ar bent jau tai kas iš jų buvo likę.
- Jie atėmė mano vaiką, -  sukūkčiojo moteris išlysdama iš apgriauto namo. – Jie jį atėmė iš manęs, mano vaikelį.
Stovėjau ir stebėjau kaip moteris basomis kojomis vilkinti tik baltus apiplyšusius naktinius ėjo link manęs. Ji tiesė savo kaulėtas rankas, o jos veidą dengė ilgi susivėlę juodi plaukai. Ji ėjo, tiesė savo rankas ir nenustodama kūkčiojo maldaudama gražinti jos vaiką.
Nejaučiau baimės, net šaltis nebekandžiojo mano odos. Jaučiausi taip lyg suprasčiau moters skausmą, juk ir pati buvau išplėšta iš namų, parduota ir pamiršta.
Moteris jau buvo priešais mane kai pakėlė savo galvą. Galėjau pradėti klykti, bet vargu ar kas nors būtų mane išgirdęs, o jeigu ir būtų, niekam nerūpėtų. Jaučiau kaip jos pirštai lyg nuodingos gyvatės apsiveja mano kūną. Jos išsiplėtusios akys neturėjo vyzdžių, tik balti baltymai, o aplink juos raudonos susirangiusios linijos. Tamsiaplaukė nusišypsojo tokia klaikia šypsena nuo kurios man pašiurpo odą. Nustojau kvėpavusi kai ji iškišo savo ilgą liežuvį ir prikišo man prie skruosto.
- Tu taip skaniai kvepi, aš tave suvalgysiu, - ji parodė savo aštrius lyg peilis dantis ir prikišusi veidą prie mano kaklą palietė mano odą.
Stovėjau lyg paralyžiuota, lyg visa tai būtų pats natūraliausias dalykas. Ji ką tik pareiškė, kad nori mane suvalgyti, o aš net nepabandžiau tam pasipriešinti.
Ištryško kraujas, jaučiau kaip pradeda tekėti mano kaklu žemyn, ir moteris staiga atsitraukė. Jos akys paklaikusios lakstė nuo manęs prie nugriautų pastatų, lyg svarstytų kur geriau bėgti. Nusivaliau ištryškusį kraują ir prispaudžiau visai nedidelę žaizdelę.
Moteris parkrito ant kelių, kūkčiodama užsidengė savo galvą. Galiausiai išsitiesė ant žemės ir pažvelgė į mane. Ji nebebuvo panaši į moterį, greičiau į siaubingai atrodantį šliužą ilgomis rankomis ir juoda lyg anglis uodega. Jos aštrūs nagai pradėjo braižyti akmenis ir kadaise aikštę išklotas plyteles. Šnypšdama lyg gyvatė ji purtė galvą, o iš akių pasipylė baltas tirštas kraujas. Ji buvo pabaisa kuri atslinko kartu su maru.
- Aš nenorėjau, negalima liesti mirties, aš tavęs neliečiau. – ji kūkčiodama rangėsi, o aš nežinojau ką daryti.
- Kodėl  negalima liesti mirties? – neištvėrusi paklausiau ir ta pratrūko klykti. – Atsiprašau, nenorėjau tavęs užgauti, - žengiau žingsnį prie jos, bet tuomet pajutau vėjo gūsį ir atsisukau atgal.
Susidarė portalas ir pro jį žengė magas. Krūptelėjau ir iš baimės norėjau žengti atgal, bet jis buvo greitesnis. Atsidūrė už manęs, o kai atsisukau išvydau siaubinga vaizdą. Vienu kardo pjūviu jis nukirto moteriai galvą. Ji nukrito, nusirito kelis žingsnius į šalį, o jos kūnas vis dar šiek tiek judėjo.
Pajutau kaip mano skruostais nusirita ašaros. Parklupau ant kelių ir žvelgiau į jos galvą kuri vis dar išsiplėtusiomis akimis žvelgė kažkur į tolį. Ji buvo pabaisa, bet nebuvo bloga, jaučiau tai nors ir nemokėjau paaiškinti kodėl.
Pradėjau drebėti, o kai magas pažvelgė į mane suvirpėjau. Jo tamsa skverbėsi į mano trapią sielą ir norėjo parodyti pabaisą kurią jis matė. Bet aš mačiau tik moterį iškankinta šio baisaus pasaulio.
- Kaip po galais čia atsidūrei? – jo tvirtos rankos pakėlė mane ant kojų, bet aš nesugebėjau atsakyti, visas mano kūnas drebėjo.
- Kodėl? – sušnabždėjau ir vėl nusirito ašara.
- Nes mes žudome tokius kaip ji.
- Bet mes tokie patys, - suspaudžiau pirštus, bet ašaros riedėjo toliau. – Mes tokios pat pabaisos, tik gražesnėse induose. Išsinėrę mes būtume net bjauresni už juos. Kodėl?
- Milenija, ar supranti kas ji buvo? Ji ne žmogus, ne monstras kuris slepiasi miškuose. Ji maro sukurta šlykšti demonė kuri žudo vaikus, valgo juos gyvus.
Nusukau akis, nenorėjau to klausytis. Norėjau ištrinti tą vaizdą iš savo galvos, bet negalėjau. Jaučiausi tokia pavargusi jog visai nesipriešinau kai vyras priglaudė prie savęs ir padaręs portalą mus perkėlė atgal.
Jam mane paleidus susmukau ant žemės savo kambaryje. Jaučiau, kad magas manimi nusivylė, bet aš vis dar negalėjau pažvelgti į jį po to ką jis padarė.
- Milenija, kas atidarė portalą?
Apie tai nė nesusimasčiau. Galbūt vienas iš tų vaikinų tyčia atvėrė portalą ir manė, kad aš daugiau niekada čia negrįšiu. O gal tai padariau pati? Bet tai tikriausiai būtų net juokinga ištarti. Aš neturėjau magijos.
- Nežinau, - sušnabždėjau.
- Viskas gerai, - jis paglostė mano plaukus ir aš išdrįsau pažvelgti į jį. – Tu dėl to nesi kalta.
Linktelėjau, nors jaučiausi visai kitaip. Norėjau pasipasakoti magui kas nutiko, ką man padarė Džiulijanas ir kiti, bet neišdrįsau. Bailė, maža mergaitė kuri bijojo.
Nesulaukęs mano išpažinties magas paliko mane vieną. Sėdėjau ant žemės iš žvelgiau į nublukusią sieną. Vis dar jaučiausi kalta dėl to kas nutiko tai moteriai. Net jeigu ji ir nebuvo žmogus, niekas neturėjo teisės atimti jos gyvenimo. „O kiek gyvenimų atėmė ta pabaisa?“ šnabždėjo balsas galvoje ir aš papurčiau galvą. „Kiek tokių naivių mergaičių kaip tu ji suvalgė?“
Stipriai užspaudžiau ausis, nenorėjau to klausytis, nenorėjau apie tai nė galvoti. Bet balsas nenutilo, jis tik garsėjo ir juodino mano sielą. Aš buvau bloga, štai ką tas balsas man sakė.