Tamsioji (Baigta)

Skauda? Nusišypsok!

„Skauda? Nusišypsok, tas kuris tave muša pasijus du kartus blogiau.“

Skausmas yra silpnybė, jausti jį yra nuodėmė, bet aš jaučiau per daug. Magui taip ir nepavyko pakeisti mano jausmų, medis ir toliau skleidė savo žiedus ir dėl to buvau kalta aš. Vėl klūpėjau prie mažų kapinaičių kurias pati ir padariau. Šį kartą laidojau Lerės uždaužytą laukinę katę. Ji turėjo dar tris mažylius kuriuos man pavyko išnešti į mišką. Bet jos išgelbėti nespėjau. Dabar braukdama ašaras kurios lyg du peiliai braižė mano skruostus bėriau drėgnas žemes ant sulysusio kūnelio. Iš to siaubo kurį pamačiau taip stipriai trenkiau tą paleistuvę į sieną jog net pasigirdo keistas trakštelėjimas. Ji susmuko ant žemės ir įsmeigė savo negyvas akis į mane. Jos lūpose buvo šypsena, prakeikta šypsena ir aš pajutau kylantį pyktį. Pakėlusi jos kūną taip stipriai trankiau į sieną, kol nuo jos veido dingo šypsena ir nudažęs kraujas jos veidą visiškai subjaurojo jos odą. Bet net ir tada nepajutau palengvėjimo. Aš nužudžiau Lere, ji to nusipelnė. Ji žudė visus kurie man rūpėjo, daugybę mažyčių kapinaičių buvo to įrodymas.

Pasigirdo skardus Lerės juokas sugražindamas mane į tikrovę kurioje visai nenorėjau būti. Aš nenužudžiau tos paleistuvės, nesugebėjau net pakelti rankų, nes visą laiką jaučiau mane stebinčias akis. Šešėlis kuris slėpėsi už sukrautų maišų laukė kol aš nusidėsiu, bet negalėjau leisti Džiulijanui laimėti.

Kai ji uždaužė negyvai laukinę katę, nuspyrė jos kūnelį prie pat mano kojų ir nusišypsojo, kraupia viską naikinančia šypsena. Galėjau pastverti šalimais esantį peilį ir susmeigti į jos širdį, bet tik drebančiais pirštais pakėliau katę ir nuleidusi akis išbėgau.

Ašaros toliau ridenosi žemyn, be jokio garso jos tyliai nusileisdavo ant žemės ir ten pranykdavo. Suspaudusi mažytes lūpas pakėliau galvą ir sulaikiusi kvėpavimą nuvėriau stovinčius vaikėzus. Mago mokiniai, o šalia jų Lerė kurios sudryskusi suknelė atidengė kur kas daugiau kūno nei turėtų.

-Ji čia laidoja savo žiurkes? – pasiteiravo vienas ir aš baigusi dar vieną kapelį nusivaliau rankas ir atsistojau. Lėtai pakėliau akis ir suspaudžiau savo kaulėtus pirštus.

-Kartą jai sumaitinau pastipusia pelę, - sukineno mergiotė atkišdama savo kaulėtus klubus ir vienas mago mokinis net apsilaižė lūpas.

-Šlykštu, - pasibaisėjo kitas nusispjaudamas. – Ši baidyklė mano esanti geresnė nei mes. Turėtume ją pamokyti gero elgesio.

-Atsargiai, ji turi nagus, - perspėjo Lerė atsitraukdama. Tikriausiai prisiminė kaip užgniaužiau jos orą.

Berniokai pradėjo kikenti ir vienas ištiesęs rankas nupaišė man gerai žinomus ženklus. Nespėjau nė mirktelėti kai stiprus vėjo gūsis trenkė mane į medį. Skausmas perbėgo per visą mano liekną kūną ir akimirką jį suparalyžiavo. Ausyse pradėjo spengti keistas garsas, o oras plaučiuose pasidarė per daug sunkus. Negalėjau įkvėpti, pirštais įsirėmiau į žemę ir sumirksėjau. Vaizdas buvo susiliejęs, jaučiau bėgantį kraują iš nosies ir siaubingus aikčiojimus, ne, jie rėkė iš džiaugsmo, o kai pabandžiau nupaišyti ženklus gavau stiprų smūgį į pilvą. Susirietusi suinkščiau ir susiėmiau už pilvo.

Man buvo bloga, skausmas priminė tas susmaigstytas adatas visame mano kūne. Jaučiau kaip galia supykusi manyje trankosi į mano kūną trokšdama ištrūkti, bet aš nemokėjau jos išleisti. Nežinojau kur yra durys, todėl tai tik viską apsunkino.

Vėl smūgis, tiesiai į galvą ir akimirką viskas aptemo. Juoduma taip greitai apkabino mane jog to užteko, kad galia ištrūktų. Apsilaižydama kruvinas lūpas nusišypsojau ir įsirėmusi į žemę atsistojau. Galia ištrūko, ji dabar rangėsi šalia manęs ir man tik reikėjo ištiesti rankas ir...