Tamsioji (Baigta)

išduoda net ištikimiausi

„Vieną akimirką turi viską, kitą jau šluostai kruvinas rankas"

Džiulijanas mane ištraukė iš miesto kurį išvaliau nuo priešų. Balsai garsėjo, o aš vos galėjau išlaikyti šaltą žvilgsnį. Norėjau susirietusi pravirkti, bet negalėjau. Ne dabar ir ne prie jų. Negalėjau jiems duoti dar daugiau dingsčių manęs nekęsti. Aš vienintelė galėjau mus perkelti į rūmus ir tai buvo vienintelis mūsų šansas laimėti.

- Milenija, kaip tu? - laikydamas savo glėbyje paklausė tamsiaplaukis. Jo plaukai buvo susivėlę ir aš ištiesusi ranką norėjau juos suglostyti, bet mano pirštai taip ir nepasiekė jų. Išnaudojau per daug jėgos ir dabar save dėl to kaltinau. Bet negalėjau leisti vėl sunaikinti miesto, tik ne po to kai jį išvaliau nuo maro. - Juk liepiau tau nesikišti. - Tai buvo priekaištas ne man, jis būtų padaręs viską, kad tik man nereiktų nulaužti apsaugos kerų ir mūsų perkelti į rūmus.

- Aš sugebėsiu, - sušnabždėjau ir vėl pakėliau rankas. Šį kartą sugebėjau suspausti jo skruostus ir priglaudusi lūpas prie jo mane nudiegė nemalonus jausmas.

Atsiplėšiau išplėtusi akis ir žvelgiau į jį. Jausmas buvo toks tarsi už jo stovėtų mirtis. Nurijau gerklėje nemalonų gumulą ir bandžiau išspausti šypsena. Sumirksėjusi sugebėjau suvaldyti ašaras ir nusukusi žvilgsnį išsilaisvinau iš jo gniaužtų.

Atsistojusi giliai įkvėpiau ir suspaudžiau kumščius. Mes neturėjome laiko, turėjau tuojau pat juos perkelti, nes Davidas pasiųs nauja armija ir tai ką padariau bus nuėję veltui. Vos tik jį įkalinsime armija nebepaklus įkalintam valdovui ir viską perims Džiulijanas.

- Siųskite armija į miestą, - paliepė tamsiaplaukis ir komendantas pajudėjo.

- Puikiai pasidarbavai, mergaite. - tarstelėjo jis atiduodamas pagarbą. Linktelėjau ignoruodama daugybę nepatenkintų veidų ir vėl pažvelgiau į šešėlių princą.

Džiulijanas aiškiai norėjo jog liktume tik mudu, bet tam nebuvo kada. Suspaudęs mano pirštus jis prisitraukė ir apkabino mane. Jo glėbyje jaučiausi saugi, bet vėl apėmė tas keistas jausmas. Jis mirs, bet aš privalėjau padaryti viską jog taip nenutiktų.

Džiulijanas sukūrė portalą ir pirmieji per jį perėjo du vyrai, tada jauna mergina kuri aiškiai drebėjo iš baimės, o tada mudu kartu su tamsiaplaukiu. Penki žmonės turėjo patekti į rūmus, mūsų turėjo užtekti, nes Davidas visas pajėgas turėjo būti nukreipęs į miestus. Jis norėjo mus palaužti, parodyti, kad gali būti geresnis valdovas už visus buvusius ir net dabartinius esančius. Jis grobė žemes, o tie kas nepaklusdavo nužudydavo be jokio gailesčio.

Kai perėjome portalą prie mūsų iš karto priėjo Markusas. Atrodantis kaip keturiasdešimties metų vyras, trumpais rudais plaukais ir žaliomis akimis. Jis vilkėjo juodus drabužius, o prie šono kabėjo jo kardas ir peiliai. Vyras iš karto apžiūrėjo teritorija ir patikino, jog čia visiškai saugu. Aš atsirėmiau į didžiulę sieną kuri juosė miestą ir pradėjau giliai kvėpuoti. Jaučiau kylantį šleikštulį, bet neketinau čia išskysti. Prie manęs prisidėjo mergaitė. Ji visa drebėdama sukišo savo pirštus į plaukus ir baikščiai visus nužvelgė. Kvailystė, jie turėjo šią mergaitė palikti bokšte. Ji buvo per daug jauna, išsigandusi ir vargu ar tokios padėties ji būtu kam nors pagelbėjusi.

Nuvėriau jauną tarybos narį kuris iš mūsų visų buvo labiausiai atsipalaidavęs ir kažkas jame man nepatiko. Tas žvilgsnis, pasitikintis ir toks šaltas man atrodė keistas. Kai pirma kartą užsiminiau Džiulijanui jis patikino, kad nėra dėl ko nerimauti. Bet manęs tai neįtikino. Šiuo vyru aš tiesiog nepasitikėjau.

- Kai nulaušiu apsaugą ir atversiu portalą, noriu, kad eitum paskutinis. - Pažvelgiau į Džiulijana, bet jis nė nemirktelėjo. - Pažadėk.

- Gerai, - tarstelėjo jis padėdamas man atsistoti. - Esi pasirengusi?