Tamsioji (Baigta)

Žvėries akyse mačiau savo baigtį

Jie žaidė su likimu ir leido mirčiai parklupti ant žemės.

Davidas ateidavo į biblioteką kas dieną ir kartu su manimi praleisdavo bent po valandą. Ir kas karta jam tai kainuodavo bausmę. Kartais jo veidas būdavo nesietas mėlynėmis, o kartais subraižytos rankos. Jis niekada man nepasakojo kokias bausmes jam skirdavo magas, bet visad sakydavo, kad neturėčiau dėl to jaudintis, net tai buvo dalis jo mokymų. Nustojau klausinėjusi nors visada dėl jo nerimaudavau.
Dabar sėdėdami ant žemės vartėme knygas, vaikinas pasakojo apie vakarykštę dieną praleista mieste, o aš tyliai jo klausiausi. Nadija irgi čia buvo. Tačiau jai nepatiko Davidas, ji visada laikydavosi atstumo ir tik iš tolo mus stebėdavo. Jis irgi netroško entuziazmu susidraugauti su mergaite kuri nė nedrįsta pasirodyti. Bet jis mielai klausydavosi ką mudvi nuveikėme per dienas. Su juo jaučiausi kitaip, visada besišypsanti ir pripildyta šiltų jausmų. Aš buvau laiminga, ir man daugiau nieko nereikėjo.
Jam išėjus vėl pradėjau darbuotis. Kiekviena diena lėkė kaip sekundė keisdama kitą, o aš vis dariau tą patį. Dėliojau knygas ir skaičiau. Prabėgo ne tiek ir daug laiko, vakar atėjęs magas pranešė, kad man jau dvylika metų. Šį kartą gavau plaukų segtuką, su juo susisekdavau plaukų sruogą kuri vis krisdavo man ant akių. Plaukai ataugo iki pečių, bet jie vis dar buvo trumpi ir kartais man pasidarydavo liūdna. Vis prisimindavau tą dieną kai pabaisa man juos nukirpo.
Pirštais prašukavau plaukus ir susisegusi juos pakėliau dvi storas knygas. Suknelė kurią vilkėjau mane dusino. Ūkvedė pažadėjo šiandien iš siuvėjo parnešti man naujas suknutes kurios  nevaržys mano judesių nes dabar jaučiausi susikausčiusi.
- Apie ką galvoji?-  nutraukė mano mintis išlindusi Nade, kartais ji be jokio garso atsliūkindavo ir stipriai mane išgąsdindavo.
- Tu ir vėl tą darai, - atsidusau ir įdėjusi knygas nulipau nuo laiptelių. – Gali patikėti, kad jau metus esame draugės?
- Žinoma, o ko čia stebėtis? – ji kilstelėjo antakį ir atsisėdo ant žemės.
- Gal šiandien norėtum kartu su manimi išeiti į lauką prie raudonai žydinčio medžio?
- Ne, o kodėl ten turėčiau eiti? – ji paėmė vieną knygą ir pradėjo ją vartyti. Jai patiko pabaisų piešiniai, ji jais žavėjosi. – Man nepatinka palikti biblioteką, jeigu tu nori pasiimk tą Vaikėzą.
- Jis yra mano draugas, - atsargiai paprieštaravau ir ji pakėlė į mane savo akis.
- Aš juo nepasitikėčiau, Milenija. – atsiduso ji ir užvertė knygą. – Jis tik apsimeta geru, o iš tiesų yra blogesnis už tamsą. Paklausyk manęs ir laikykis nuo jo atstumo.
- Žinai, tu jam irgi nepatinki, - leptelėjau ir sudėjusi paskutines knygas nuėjau prie durų. Atsisukau atgal, bet Nadijos jau nebebuvo.
Giliai įkvėpusi išėjau iš bibliotekos ir patraukiau ilgu koridoriumi iki pat laiptų. Pasiekusi virtuvę pasisveikinau su vyrėju ir sprukau pro duris. Priėjau prie medžio ir atsiklaupusi stebėjau jo raudonus lapus.
Kartą magas sakė, kad šis medis gyvas tik dėl mano emocijų kurių neturėčiau jausti. Atsidusau, aš negalėjau būti tokia kokios jis norėjo. Pirštais perbėgau per nedidelius akmenukus kurie žymėjo kiekvieną palaidotą gyvį po šiuo medžiu ir pakėliau galvą aukštyn. Medis lingavo, šnarėjo tarsi kalbėjosi su manimi ir aš užmerkusi akis įsiklausiau.
Aš kas kart pažeidinėjau mago taisykles, bet dėl to nesijaučiau blogai. Dabar turėjau būti bibliotekoje ir dėlioti knygas, o ne būti čia. Bet man reikėjo gryno oro, norėjau bent akimirkai pajusti šnarantį vėją, bei išgirsti kaip bangos daužo uolų kraštus.
Buvo ramu, bet tuomet mano kūną sukaustė šaltis. Klyksmas priminė kankinamo žvėries šauksmą, maldavimą kuris privertė mane atsistoti. Tai sklido iš miško. Drebančia  širdimi laukiau užspaudusi kvėpavimą kol klyksmas pasikartojo. Galvoje mane persmeigė vidinis balsas raginantis bėgti atgal į biblioteką, bet aš jo neklausiau. Kaip ir dar vieno mago draudimo neiti į mišką. Žinojau kokios pabaisos ten gyvena, bet kažkas maldauti maldavo mano pagalbos ir aš negalėjau nusisukti ar užsikimšti ausų.
Žengiau toliau nuo saugios vietos ir sustingau prie pat linijos kurios nevalia buvo peržengti. Ištiesiau koją, bet tuomet priminiau sau, kad nutiko prieš metus ir kur papuoliau. Pirštais perbraukiau savo trumpus plaukus ir žengiau žingsnį atgal. Aš bijojau.
Atsisukau atgal ir šoktelėjau išvydusi Lere. Jos nemačiau labai ilgai ir net svarsčiau ar kuris iš vergų jai nenupjovė kojų. Suspaudusi lūpas nužvelgiau šviesiaplaukę kuri iššiepė savo dantis ir ištiesė į mane peilį. Jis buvo kruvinas ir nuo jo lašėjo šviežias žvėries kraujas.
- Ilgai nesimatėme, baidykle. – ji žengė arčiau, o aš traukiausi į mišką iš kurio dar prieš akimirką sklido žvėries klyksmas. Ar Lerė kažką nužudė?
- Man reikia grįžti į biblioteką, magas laukia. – Išlemenau, o ji tik kilstelėjo antakį.
- Nejaugi? Mačiau kaip jis išvyksta į miestą, - gūžtelėjo pečiais ir su kiekviena akimirką vis labiau mažino atstumą tarp manęs.
Ji tiesė į mane savo kruviną ranką, o aš pasileidau bėgti. Miškas man buvo svetimas, niekada čia nesilankiau todėl nežinojau kur bėgti. Bijojau, įsidrėksti į šakas nes tuomet lerė pamatys mano kraują. Tačiau, kad ir kaip greitai bėgau, o medžių šakos lietė mano rankas bei kojas, jokio kraujo neišvydau.
Lerė bėgo šnopuodama už manęs, o aš sustingusi žiūrėjau į susispietusius berniukus kurie šokinėjo prie miško pabaisos. Jis pakirstas gulėjo ant žemės ir urzgė lyg šunytis. Jis buvo sužeistas, o vaikėzai bėgiojo aplinkui ir juokėsi. Vienas net brūkštelėjo monstrui per odą ir tas griausmingai sustaugė.
Pažinau pabaisą. Tai buvo retas padaras gyvenantis šiose miškuose. Didysis zugo mišrūnas kuris turėjo du riestus ragus ir smailias ilgas ausis. Jo kailis blizgėjo aukso dulkėmis, o jo smailūs dantys galėjo perkąsti net ir storiausią medį. Bet dabar jis gulėjo bejėgis, nusilpęs ir trokštantis pagalbos.
Pažvelgiau atgal, bet Lerė jau buvo papusčiusi padus. Regis ji suvokė, pakliuvusi į ne pačią geriausia situacija, bet aš bėgti negalėjau. Berniokai mane pastebėjo. Susidomėję jie atsargiai prisiartino ir iššiepė savo dantis.
Pradėjau dairytis Davido, bet jo čia nebuvo. Tik pilna nepažystamųjų kurie ketino mane paskersti kaip tą žvėrį. Jie atsitraukė nuo pabaisos ir pradėjo artinsis prie manęs. Jų rankose švytėjo ašmenys. Vienos buvo kruvinos, kitos nesuteptos.
- Pasitraukit nuo jos, - riktelėjo atsiradęs šviesiaplaukis ir man užėmė kvapą. Jis bandė prasibrauti pro savo brolius, bet du raumeningi jo bendražygiai prirėmė jį prie medžio ir pasimėgaudami prikišo ašmenis jam prie kaklo.
- Tu vis trainiojiesi su ta baidykle, - nusijuokė jam į veidą tamsaus gymio vaikinas ir spjovė skreplį visai šalia jo batų. – Tu šūdžius, niekingas snarglys, - nusikvatojo jis ir metė žvilgsnį į mane.
- Nedrįsk jos liesti, - sušnypštė jis ir vienas trenkė jam į šonkaulius.
Suspigau ir suklupau ant žemės. Meldžiau, kad magas pasirodytų ir nutrauktų šiuos kankinimus, bet jis buvo išvykęs, ar bent jau taip teigė Lerė. Ji buvo pakankamai protinga ir pasišalino iš čia. Tikriausiai suvokė kuo viskas būtų pasibaigę.
- Gal nupjaukim jai pirštus? – pasiūlė vienas įbesdamas savo peilį sau į pirštą. – O tada sušertume tam žvėriui.
- Mieliau nupjaučiau jos liežuvį, - sušnypštė kitas žengęs arčiau manęs.
- O gal leiskim jai pribaigti žvėrį? – pasiūlė tas pats vaikėzas kuris vis dar laikė peilio ašmenis prie Davido kaklo.
Krūptelėjau ir pro vaikinų paliktą tarpą pažvelgiau į besikankinantį padarą. Nebūčiau galėjusi jam atimti gyvybės. Norėjau jam padėti, numalšinti skausmą. Aš net galėjau jį užgydyti tik reikėtų grįžti į virtuvę ir susirinkti žoleles. Jis išgyventų.
Prie manęs priėjo berniokas šviesiomis akimis ir grubiai pastatė ant kojų. Viena ranka jis švelniai perbraukė per mano skruostą ir apsilaižė sutrūkinėjusias lūpas. Nurijau šleikštulį kuris užėmė man kvapą. Mano širdies dūžiai skambėjo taip garsiai jog nebegirdėjau net savo sunkaus šnopavimo. Tik piktas balsas galvoje ragino pastverti peilį ir susmeigti jam į kaklą. Ta mintis taip vyliojo, lyg žaltys rangėsi po mano smegenis trokšdamas kraujo. Tik tai ir skambėjo mano galvoje. Mano kūnas įsitempė kai vaikino ranka nuslydo ant mano kaklo. Kažkas viduje suspurdo, lyg ten gyventų įkalintas žvėris kuris nerimastingai daužosi į mano šonkaulius. Man tik reikia paimti tą peilį ir suvaryti į jo gerkle.
Nustebau kai vaikinas laikęs mane ištiesė ašmenis. Tarsi būtų paklausęs mano nebylaus prašymo ir pats atsidavęs mirčiai. Mano pirštai drebėjo, bet ištiesiau juos ir paėmiau geležį. Tereikėjo smeigti, stipriai ir greitai.
Ne, negalėjau to padaryti, aš buvau ne žudikė, tai jie norėjo mane tokia paversti. Grūmiausi pati su savo pačios mintimis kurios pyko ant manęs. Užmerkiau akis ir skruostais negailestingai nuriedėjo ašaras. Aš ne žudikė.
- Nužudyk žvėrį, ir mes paleisime tavo draugužį, - išsiviepė vaikigalis liežuviu perbraukdamas per mano skruostą. Įsitempiau ir atmerkiau akis.
- Nedaryk to! – suriko jis ir pabandė ištrūkti, bet tik gavo smūgį į pilvą. – Jie nieko negali man padaryti. Po galais paleiskit ją.
- Mes jį paskersime čia ir dabar. Ištrauksim jo žarnas ir apvyniosim tau aplink kaklą. Nužudyk žvėrį ir mes jus paleisim, - jis nusišypsojo tarsi visa tai būtų tik žaidimas.
Vaikinai mane paleido. Stovėjau ir žvelgiau į Davidą kursi vos matomai purtė galvą. Neturėjau pažeisti taisyklių, jeigu būčiau tūnojusi bibliotekoje dabar nereiktų rinktis draugas ar žvėris.
Suspaudžiau savo plonas lūpas ir žengiau netvirtus žingsnius link pabaisos. Visi pasitraukė į šalį leisdami man priartėti prie siaubūno. Mačiau jų akyse tiek tamsos jog galėjau ja paspringti. Mano skruostais vis sruvo ašaros. Lyg nuodai veržėsi iš mano vidaus. Tarp savo smulkių pirštų spaudžiau ašmenis ir vis artėjau prie sužeisto gyvūno kuris jau vargiai ar išsigelbės. Bandžiau save raminti, kad jis jau ir taip pasmerktas. Jo sužeidimai turėjo būti gilūs, o išlieto kraujo buvo per daug. Jis pasmerktas mirti.
Davidas vis dar šaukė, spjaudėsi grasinimais, bet gaudavo tik stiprų smūgį į šonkaulius. Man ir skaudėjo, o kai išvydau sidabrines padaro akis suklupau. Jose mačiau baimę ir skausmą kuris man buvo pažystamas. Šis padaras turėjo šeimą ir dabar aš jį iš jos atimsiu.
Klūpėdama paglosčiau padaro kailį kuris buvo švelnus ir ištiesiau peilį. Mano rankos drebėjo, bet jeigu to nepadarysiu jie nuskriaus Davidą, o po to ir Nadija. Nusivaliau ašaras nuo skruostų ir dar kartą pažvelgiau į išsigandusio padaro akis.
- Atleisk man, - sušnabždėjau ir tą akimirką pakilo vėjas ir išdraikė mano plaukus.
Iškėliau ranką ir dūriau. Šalti lediniai pirštai suspaudė mano riešą. Ašmenys buvo prie pat padaro kaklo, bet taip jo ir nepasiekė. Nebegalėjau kvėpuoti, nes tamsa lyg judantis vabzdys zvimbė mano ausyse, o mano ranką laikė tamsiaplaukis. Sukaustyta baimės net nesuvokiau kas vyksta. Ir kai pakėliau savo akis jis ištraukė peilį iš mano gniaužtų ir suvarė jį į žvėrį. Pajutau sukylantį šleikštulį. Norėjau pradėti rėkti, bet burna buvo lyg prisemta vandens. Neišsiveržė nė vienas garsas, jokio kūkčiojimo ar žviegimo. Stebėjau kaip padaras užmerkia savo akis ir paskutinį kartą išleidžia savo sunkų atodūsį. Viskas baigta.
- Norit galvų netekti? – jis kalbėjo tyliai, bet iš jo veržėsi tamsa ir mirtį nešantys žodžiai. – Paleiskit tą kvailį, ir sutvarkykit ką pridirbot. Turėjot sumedžioti ji gyvą, o ne nukankinti.
Džiulijanas pabaisa. Siaubinga tamsa kuri mane apglėbė per liemenį ir pastatė ant kojų. Žvelgiau į jo veidą, tas tamsias akis kurios norėjo iš manęs atimti paskutinius laimės trupinius. Tai trūko tik akimirką, tuomet užsimojęs jis trenkė man į veidą, jog pajutau kaip pro nosį išsiveržia kraujas. Jis pamatė, ir tą akimirką jo akyse išvydau nuostaba. Aš mirsiu, jis mane paskers kaip tą žvėrį. Džiulijanas žudikas ir dabar aš jo rankose.