Tamsioji (Baigta)

Kas aš?

„Mirtis neklausia, ji ateina ir pasiima tai kas jai priklauso“

Pasaulis staiga išnyko ir liko visiška tamsa. Jokios šviesos, gyvybės tik visiška vienatvė. Lieki vienas amžinoje tamsoje ir klausaisi savo pačios minčių. Nejaučiau savo kūno, nežinojau ar esu atsimerkusi, ar ne. Negirdėjau nė menkiausio vėjo švilpimo, bet jaučiau skausmą. Kaip gali jausti skausmą, bet ne savo kūną?  Tikriausiai bandė sudraskyti mano sielą, ar bent jau tai kas buvo iš jos likę. Ji tokia pat tamsi kaip ir ši vieta, be lašelio šviesos, be šilumos ar šalčio. Visiškai nieko.

Norėjau verkti, tikriausiai būčiau pravirkusi jeigu tik galėčiau. Prisiminimai plaukė mano galvoje. Nemačiau jų, bet jaučiau kiekvieną patirtą akimirką ir vėl. Tarsi iš naujo visą tai išgyvenčiau ir kai kurie dalykai atrodė kitaip nei mačiau juos ankščiau. Šis pasaulis siaubingas visiems. Pilnas skausmo, baimės ir liūdesio. Bandžiau tą pakeisti, bandžiau šypsotis kai akyse kaupdavosi ašaros. Jie savo bjauriais žodžiais žalojo mano širdį kurią maniau esančią tyrą. Nieko manyje nebuvo tyro, nieko nebuvo gražaus. Magas buvo teisus, Džiulijanas buvo teisus. O aš atidaviau visą savo širdį tam, kuris ją nužudė. Aš miriau nuo Davido rankos. Jo peilis susmigo man į nugarą lyg man skaudėtų mažiau. Ne, jis klydo. Skaudėjo net labiau nei būtų smeigęs tiesiai į mano širdį.

Po kurio laiko tamsa atrodė visai miela. Niekas daugiau manęs nebeskaudino. Tik toliau save kankinau su skausmu kuris bėgo iš suskilusios mano sielos. Nebandžiau jo sustabdyti, nebandžiau to pateisinti. Aš nusipelniau viso to, nes gimiau per juodąją saulę ir turėjau juodo kraujo.

Buvau jau pripratusi prie tylos kai išgirdau keista ūžimą. Jeigu būčiau galėjusi pajudinti rankas, užsikimščiau ausis ir toliau skęsčiau vienatvėje. Bet garsui aštrėjant visiškoje tamsoje pastebėjau kažką keisto. Lyg pro didžiulius tamsius debesis skverbiasi menki saulės spinduliai. Man to nereikėjo, nenorėjau šviesos nes jos nenusipelniau ir skausmas kurį jaučiau tik patvirtino. Aš priklausiau čia, todėl turėjau čia ir pasilikti.

Šviesa darėsi vis ryškesnė, o garsas aiškesnis. „Mil...ne....ja....“ norėjau sušukti KODĖL, bet mano balsas užstrigęs viduje nesugebėjo išsiveržti. Dar ne dabar, pagalvojau.

- Milenija, dar truputį. – Šnabždėjo balsas kuris buvo apsuptas šviesos. – Neleisiu tau mirti, tik ne dabar.

Žodžiai buvo tokie aiškus jog ne iš karto suvokiau jog vėl jaučiu. Mano kūnas buvo sunkus, o nugaroje kur turėjo būti atsivėrusi žaizda degino. Man reikėjo vandens, norėjau paprašyti, bet net nesugebėjau praplėšti savo akių. Lyg kas spaustų visą mano kūną.

Aš bijojau, jis ir toliau švelniai šnabždėjo mano vardą, o aš tik troškau vėl pranykti toje tamsoje nes jis negalėjo būti tą šviesa. Bet kas, tik ne jis. Baimė plito kaip Lerės neapykanta visiems žvėreliams kuriuos bandydavau išgelbėti. Toks bjaurus, purvinas jausmas, bet negalėjau to sustabdyti.

Šviesa nepaliko manęs, tik dar labiau išryškėjo kol galiausiai pasiėmė ir mano skausmą. Pajutau keistą ramybę ir kažkokią šilumą kuri perbėgo per mano skruostą ir lūpas. Pati nežinodama kodėl įsivaizdavau Džiulijana. Aišku to negalėjo būti, jis šešėlis, tyra tamsa kuri viską naikina, bet mano užmerktos akys jautė jį. Tarsi jis visą laiką buvo šalia, net ir tuomet kai to nematydavau. Nuo pat pirmos akimirkos jis saugojo mane. Kodėl? Bet tai tik mano galvoje, jis niekada manęs nesaugojo, jis niekada manimi nesirūpino. Jis manęs nekentė nuo pat pirmos akimirkos kai išvydo. Pats sakė, jog esu bjauri mergiūkštė. Jis buvo teisus, aš visada buvau bjauri. Gal dėl to Davidas mane ir nužudė?

Prisiminimai parodė ir jį. Tą pirmą kartą kai išvydau šviesiaplaukį, deja ne bibliotekoje. Ne tai buvo antras kartas, bet aš to nesuvokiau, buvau per maža ir dar išsigandusi. Jį mačiau su Lere. Nuo tada ji mane visada pastebėdavo. Jis mėgavosi jos lūpomis, jos iškilusiomis krūtimis. Jis jas lietė. Jis - Davidas, ne kažkas kitas. Jau tada turėjau suprasti, bet nesupratau. Įsileidau jį į savo širdį ir leidau ją suplėšyti.

Sumirksėjau, galėjau pilnai jausti kiekvieną savo kūno dalį ir atplėšusi akis žvelgiau į baltas lubas. Šią vietą žinojau pernelyg gerai ir ji tikrai nekėlė man gražių prisiminimų. Ne, ši vieta kėlė tik skausmą ir baimę. Jie mane badė, ėmė iš manęs kraują ir kiekvieną kartą vis daugiau. Net ir kvapas buvo toks pat, bjaurus ir troškus. Suspaudžiau lūpas į plona linija ir pasukau galvą. Magas buvo čia. Jis stovėjo nusisukęs nuo manęs ir skaitė ant stalo prikrautas knygas. Nors ir nemačiau jo veido, bet jaučiau koks jis įsitempęs, koks viduje nuliūdęs. Iš kur staiga tą sužinojau, negalėjau pasakyti, tiesiog jaučiau.
Gulėjau minkštoje lovoje kurios balti patalai priminė plunksnas. Buvo gera. Ištiesiau ranką ir pažvelgiau į savo ilgus, kaulėtus pirštus ir mano akys nusileido ant kažko tamsaus ir juodo. Plaukų sruoga? Kažkas ją čia paliko? Bet kas? Ištiesiau pirštus ir suspaudusi pakėliau arčiau savo akių. Timptelėjau ir pajutusi silpną skausmą aiktelėjau. Tai buvo mano plaukai, mano!

Magas lyg pažadintas iš transo akimirksni pašoko ant kojų ir akimirką įsistebeilijo į mane. Jo akyse mačiau susirūpinimą ir pyktį. Nuleidau akis, tikriausiai jis manęs gėdijasi, gal net gailisi jog tokią bevertė kaip aš priglaudė. Niekam tikusi mergiotė, net nesugebėjo apsiginti ir leidosi nuduriama. Bet kodėl aš vis dar gyva?

- Milenija, - jis staiga pribėgo prie manęs ir atsiklaupęs suspaudė mano rankas į savo didžiulius delnus. Iš jo akių išriedėjo ašaros, tokios skausmingos ir aštrios jog ir pati pravirkau. – Maniau tave praradau! – Jis nuleido galvą ir pabučiavo mano pirštus. -Tu nekvėpavai, atrodei tokia išblyškusi tarsi tavyje nebeliko kraujo. Buvai mirusi, ir tada pasikeitei, visai kaip Zilyna.

- Aš miriau? – sušnabždėjau ir akimirką klausiausi savo pačios balso. – Kodėl mano plaukai juodi?

- Nežinau, - prisipažino jis. – Žinau tik tiek, jog tu gyva ir aš neleisiu niekam tavęs daugiau skriausti.

- Davidas,  kur jis?

- Nesirūpink dėl jo. – Mago žvilgsnis vėl pasidarė šaltas jog net sudrebėjau. – Jis išdavikas, ir jam paskelbta mirties bausmė.

- Vargu ar tai pavyks, - sušnabždėjo balsas ir aš pasisukau į duris kur raibuliuojanti tamsa sukūrė žmogaus siluetą. Džiulijanas stovėjo atsirėmęs į duris kaip kokia mirtis ir akylai mane stebėjo. – Jis nužudė imperatorių ir pats pasiskelbė juo.

Magas pašoko ant kojų ir pats negalėdamas tuo patikėti žvelgė į Džiulijaną. Staiga prisiminiau paskutinį pokalbį su Davidu. Jis minėjo, kad Džiulijanas yra imperatoriaus sūnus. Jog taps tokiu pat žiauriu valdovu ir niekas nebus išgelbėti. Tikriausiai tą akimirką būčiau pritarusi, bet dabar nebežinojau ką ir galvoti. Ar tikrai šis tamsos vaikinas yra toks blogas kokiu save vaizdavo?

- Turiu surinkti tarybą ir kitus mokytojus. – Magas pažvelgė į mane ir nusišypsojo. – Viskas bus gerai, Milenija. Dabar tu saugi.

Linktelėjau, nors saugi visai nesijaučiau. Magas dar kažką labai tyliai pasakė šalia stovinčiam vaikinui ir sukūręs portalą pradingo. Mano širdies ritmas pagreitėjo. Nuleidau akis į savo pirštus ir juos sunėrusi pradėjau mintyse skaičiuoti. Laukiau kol jis išeis.

Tyla buvo tokia pat spengianti kaip ir toje vietoje kur buvau. Bet aš vis dar buvau ne viena. Kai pakėliau savo akis suvokiau, kad Džiulijanas įdėmiai žiūri į mane. Tarsi aš buvau nebe ta kokią jis pažinojo. Vargu ar aš pati buvau tokia kokia save mačiau ankščiau. Buvo kažkas pasikeitę be mano plaukų spalvos, tik dar nežinojau kas.

- Tu buvai mirusi, - prabilo jis atsitraukdamas nuo sienos. Jo tylus žingsniai artėjo ir aš suspaudžiau baltus patalus. – Nekvėpavai, nebuvo jokio pulso, tik miręs kūnas.

- Bet aš gyva, - taip tyliai pasakiau, jog maniau jis net neišgirdo.

- Ar tikrai?

Pažvelgiau tiesiai į jo akis ir bandžiau suprasti ką jis turi omenį. Nejaugi tai jis mane rado? Džiulijanas? Bet ką jis ten veikė?

- Kodėl mane iš ten ištraukei?

- Argi tai svarbu? – jis staiga atsisėdo šalia manęs ir paėmė vieną plaukų sruogą. – Tamsūs tau tinka kur kas labiau nei šviesūs. Dabar tavo vardas iš ties atspindi tai kas esi.

Krūptelėjau ir akimirksniu prisiminiau kai magas prieš nusiperkant mane paaiškino mano vardą. „Tamsioji“ aš buvau tamsi, ne tik viduje, bet ir dabar mano išvaizda tą rodė.

- Turėjai leisti man likti mirusiai.

- Negalėjau, - jo pirštai susispaudė ir aš pastebėjau kaip jo lūpos suvirpa, bet tai trūko tik akimirką. – Artėja karas, reikalingi visi galintys kovoti. Tai ką padarė Davidas neatleistina. Jis pasinaudojo tavimi ir gavo nemirtingumą. Tai štai ką duoda juodas kraujas.

- Atsiprašau, - pajutau kaip ašaros nusileidžia žemyn ir aš nebegaliu įkvėpti. Viskas tik per mane.

- Nustok savęs gailėtis. – atkirto šaltai. – Jeigu jautiesi geriau, lipk iš lovos ir einam treniruotis.

Jaučiausi tikrai geriau, bet vis dar keistai. Tarsi kažkas negerai su mano kūnu. Nutraukiau antklodę ir atsistojau ant pirštų galų. Kojos drebėjo, o trumpa sudryskusi juoda suknelė jos dengė mano šlaunis. Mano kojos buvo ilgos, o plaukai siekė kelius. Dar tas keistas sunkumas krūtinėje. Ištiesusi ranką paliečiau ir aiktelėjusi apsikabinau save rankomis.

Džiulijanas vis dar mane stebėjo ir jo žvilgsnis buvo kitoks. Dar niekada nemačiau jo taip į mane ar ką nors kitą spoksant tad tai buvo visiškai nauja.

Pastebėjusi atremta purviną veidrodį nedrąsiai žengiau link jo. Vaikinas nebandė manęs sustabdyti, jis stebėjo kiekvieną mano judesį kol galiausiai susiliejo su visiška tamsa ir išnyko. Nors ir nenorėjau būti viena, tačiau nenorėjau būti ir su juo.

Atsistojusi priešais veidrodį įsistebeilijau į atvaizdą kuris atrodė keistas. Ar tai tikrai aš? Tikroji aš kuri visada gyveno viduje? Mano akys buvo tamsios, tokios gilios ir šaltos visai kaip Mago. Kartais bijodavau per ilgai į jas spoksoti, kad neįkrisčiau į tą tamsą, bet dabar ir pati turėjau tą tamsą kuri išsiveržė. Mano plaukai buvo juodi ir siekė kelius, nebeliko auksinių sruogų kurios man priminė mamą. Mano lūpos buvo raudonos, visai kaip kitų kraujas, o skruostai paraudę. Mano kūnas jis buvo irgi pasikeitęs. Turėjau iškilusią krūtinę, tokią kokią turėjo Lerė ir kuri mėgdavo ją pasididžiuoti. Buvau aukštesnė tarsi mirus mano kūnas ėmė ir pasikeitė.

Kas aš? Milenija, ar Zilyna? O gal nei viena nei kita? Mirtis atėjo, pasiėmė kažką ko dar negalėjau suprasti ir vėl mane paliko. Nejaugi mirtis pasiėmė mano mirtingumą? Tos moters žodžiai dabar atrodė tokie suprantami. Atėjo mirtis, pasiėmė mane ir išėjo. Tik ar tikrai ten buvo mirtis?