Tamsioji (Baigta)

Pažadinus monstrą jo neužmigdysi

„Jeigu nori žinoti kaip jaučiuosi, išplėšk mano širdį ir įsidėk pas save“

Niekam nerūpi mažos mergaitės ašaros. Niekas nesuvokia kiek daug skausmo gali sutilpti šiame menkame, mažame kūnelyje. Nors ir atrodo trapus lyg sušalusi snaigė, bet jis tvirtesnis nei šio bokšto sienos. Mažos stiklinės akys kuriose vis dar yra vilties ir meilės trupinei kurie byra ant šaltų grindų. Man reikėjo tiek nedaug, jog galėčiau šypsotis, bet tokios kaip aš nenusipelno meilės, švelnumo, užuojautos. Tokios kaip aš yra bjaurios, šlykščios po šią žemę besiraitančios šiukšlės. Mano kraujas juodas, tikriausiai mano širdis irgi tokia pat, sudžiūvusi ir bjauri.

Negalėjau nustoti savęs graužti tokiomis šlykščiomis mintimis. Mago mokiniai kalbėjo garsiai jog aiškiai juos girdėčiau. Kiekvienas jų ištartas žodis smigo baisiau nei tos siaubingos adatos kurios siurbė iš manęs gyvastį. Mago vis dar nebuvo, nebuvo ir Davido su dar keliais mokiniais bei Džiulijano. Stovėjau atokiau, didžiulėje pievelėje kurią supo tamsūs ir niūrūs medžiai. Stovėjau ir iškėlusi galvą klausiausi kiekvieno ištarto žodžio kuris skriejo į mane.  Norėjau išplėšti savo širdį ir įdėti į jų krūtines jog suprastų ką jaučiu, bet vargu ar tai padėtų. Jų akyse mačiau tik pagiežą, pasišlykštėjimą ir troškimą mane sunaikinti.

- Jie tau pavydi, - sušnabždėjo Davidas atsidūręs šalia manęs. Vaikinas suspaudė mano pirštus ir prisitraukė arčiau. Jo glėbyje jaučiausi saugi ir net gi rami. – Tu esi kur kas geresnė už mus visus ir jie tą žino.

- Jie nepavydi, o šlykštisi manimi, - prisipažinau atsitraukdama nuo jo ir pajutau šaltį.

- Pasirodė ir šviesos princas, - kažkas iš mokinių sukikeno ir Davido kumščiai susispaudė. – Tai gandai iš ties tikri, dulkina šią žiurkių šiukšlę.

- Nedrįsk jos taip vadinti! – sušnypštė Davidas žengdamas didelį žingsnį į priekį.

- Ji to neverta, - ištarė kitas aiškiai nuobodžiaudamas. – Tau neužtenka Lerės?

Nesupratau ką tas berniokas turėjo galvoje, bet Davido veidas persikreipė ir jis akimirksniu puolė. Jis užsimojo ir smogė vaikigaliui į veidą. To plaukai buvo trumpai nuskusti, o tamsiai rudos akys plūdo neapykantą. Iš jo nosies pasipylė srovelė nudažydama jo lūpas raudonai ir kažkuri mano dalis mėgavosi šiuo spektakliu. Tačiau įsikišo kiti ir nutempė Davidą tolyn. Stebėjau sustingusi kol suvokiau kas vyksta.  Jo pačio broliai laikė jį, kol tas parazitas nusivalė kraują ir išdidžiai prisiartinęs nuvėrė mano draugą. Jo žudančios akys liepsnojo, o tuomet jis užsimojo ir trenkė.

Sulaikiau klyksmą ištiesusi ranką, bet jo smūgis taip ir nepasiekė Davido veido. Jo ranka paskendo tamsiame šešėlyje kuris nagais ir dantimis įsirėžė į bernioko ranką ir pradėjo ją graužti. Klykdamas jis bandė atsitraukti, bet nesėkmingai. Ne iš karto suvokiau, jog oras pasidarė tirštesnis kur kas aštresnis ir keliantis siaubą.

Virpėdama pasisukau atgal ir išvydau ant kelmo nuobodžiaujantį vaikiną. Džiulijanas net nepažvelgė į savo bendraamžius. Sunėręs rankas jis stebėjo linguojančius medžius ir vos matomai šypsojosi.  Akimirką jis pažvelgė į mane ir jo šaltose akyse kažką išvydau tačiau po akimirkos tai ėmė ir pranyko. Sumirksėjau bandydama suvokti ką mačiau, bet tam vardo neturėjau. Dar ne, bet ketinau išsiaiškinti ir tam dalykui duoti vardą. Visi nusipelno vardo.

- Džiulijanai, pakals. – šaltas ir bauginantis mago balsas privertė visus pašokti. – Manau Teridas pasimokė ar ne?

Džiulijano šešėliai sulindo atgal į žemę ir vaikinas lėtai atsistojo ant kojų. Jis žengė kelis žingsnius link Davido ir nusišypsojęs atsisuko į magą. Toks pat, didingas ir kartu keliantis baimę, bet aš niekaip negalėjau suprasti kas tokio mane traukia link jo. Jis pabaisa, kiekvieną kartą sau tai kartodavau, bet kartais nuoširdžiai susimąstydavau dėl tam tikrų jo veiksmų.

- Davidai, - magas nesišypsojo, o kiti broliai jau buvo jį paleidę. Svarsčiau ką darys vyras, tačiau to tikėjausi mažiausiai. Jis pakėlė ranką ir trenkė šviesiaplaukiui per veidą taip jog tas susverdėjo ir parklupo ant drėgnos žemės. – Šiandien tu nušalintas dėl pradėtų muštynių, gali eiti.

- Bet, - jis žvilgtelėjo į mane aiškiai netrokšdamas palikti manęs vilkams, ištroškusiems kraujo pabaisoms kurios jau galandijo savo dantis.

- Antra kartą nekartosiu.

- Jis nekaltas, - prabilau ir visų akys susmigo į mane.

- Žinoma kaltas, - šyptelėjo Džiulijanas parodydamas savo baltus dantis. – Pats mačiau kaip pradėjo muštynes.

- Milenija, užteks! – tai buvo paskutinis mago žodis ir aš pajutau kaip manyje liepsnoja tamsi jėga trokšdama išsiveržti ir parodyti kas čia šeimininkas.

Davidas paskutinį kartą žvilgtelėjo į mane ir liūdnai nusišypsojęs atsistojo ir pradėjo eiti. Troškau ištiesti ranką ir jį sustabdyti, bet mago žvilgsnis mane sulaikė. Pajutau pyktį, jaučiau kaip jis kirba ir ieško plyšių pro kurias galėtų prasibrauti. Tačiau sulaikiusi jį giliai įkvėpiau ir ketinau parodyti jog aš ne tokia kaip jie, aš niekada nebūsiu kaip jie. „Ne, tu blogesnė“ sušnabždėjo balsas ir visas mano ryžtas išgaravo. Kodėl? Norėjau savęs to paklausti, bet vargu ar balsas teiksis man atsakyti ir paaiškinti kodėl jaučiu blogį savyje kai iš visų jėgų trokštu būti gera.

Kai viskas nurimo magas paaiškino taisykles ir ką turėsime veikti. Man tai atrodė beprasmiška. Kovoti be magijos? Kokia prasmė kai gali valdyti magija? Tačiau magas paaiškino, jog ne visada bus įmanoma pasinaudoti galiomis, kartais vienintelė galimybė mus išgelbėti yra patiems stoti ir kovoti. Būtent tą ir turėjome šiandien daryti. Magija šioje vietoje buvo griežtai draudžiama.

Stovėjau ir stebėjau kaip vaikinai pasirenka poras. Neturėjau vilties, kad mane kas nors išsirinks todėl laukiau. Mokinių vis mažėjo ir aš suvokiau likusi viena. Bent jau taip maniau kol prie manęs nepriėjo Džiulijanas. Išsigandusi žengiau žingsnį atgal, bet jis ištiesęs ranką sugavo mano riešą ir trūktelėjo į save. Jis nė nepanaudojo tamsos, bet aš vos galėjau kvėpuoti. Nuo jo sklido tokia siaubinga aura jog vos galėjau išstovėti šalia, o riešas kurį jis laikė tiesiog degte degė.

Suspaudžiau lūpas ir įsistebeilijau į beribes jo akis kuriose nebuvo nė lašelio gailestingumo. Turėjau siaubingai stiprią nuojautą jog man labiausiai nepasisekė ir tą galėjau išskaityti iš jo vos pakeltų lūpų kampučių. Jis mane sudaužys, sutryps ir pasimėgaudamas stebės kaip grimztu į neviltį. Man skaudės, jau dabar galėjau įsivaizduoti ką teks patirti todėl tik giliai įkvėpiau ir atrėmiau Džiulijano žvilgsnį.

- Jokios magijos, - priminė magas atsargiai nužvelgdamas grupeles. – Džiulijanai, ją turėsi mokyti nuo pagrindų.

- Siaubas, - vyptelėjo jis aiškiai mėgaudamas jog galės mirtinai mane sudaužyti. – Pradėkim, vabalėli.

Jis nusitempė mane toliau nuo kitų ir paleidęs mano riešą susidėjo rankas ant krūtinės. Nesuvokdama ką jis daro, kilstelėjau antakį ir laukiau jo pamokymų, bet jis tik kreivai šypsojosi. Nustebau kai jis liepė jį pulti. Jis kvailys, nė neketino gintis, todėl nukreipiau savo pyktį ir iškėlusi kumščius bandžiau jam smogti. Vėl, ir vėl. Kumščiavausi liesdama tik orą. Jis lengvai ir be jokių didelių pastangų išsisukdavo juo kiekvieno mano puolimo ir galiausiai jam nusibodo. Ištiesęs vieną ranką jis sugavo mano kumštį, apsuko mano ranką ir užlaužęs permetė per save. Pakilau į orą ir su didžiulia jėga trenkiausi ant šlapios ir purvinos žemės.

Suinkščiau ir nespėjus nė sureaguoti kai Džiulijanas vikriai pastatė mane ant kojų. Jau norėjau jį išplūsti visokiausiais žodžiais kokius tik žinojau, bet nespėjus to padaryti jis staiga atsidūrė už mano nugaros. Jis prisišliejo prie manęs ir suspaudė mano rankas. Buvo per daug arti, pernelyg arti todėl mano širdis iš karto šoktelėjo krūtinėje ir mane išmušė raudonis. Nežinojau kodėl tai vyksta, tiesiog nuo to prisilietimo įsielektrino visas kūnas ir man pasidarė sunku kvėpuoti tarsi jis būtų panaudojęs savo tamsą, tačiau čia magija buvo draudžiama.

- Atsipalaiduok, - sušnabždėjo ir aš visiškai atpalaidavau rankas nors ir buvo sunku. – Nepulk stačia galvą kumščiais, jie niekur nenuves.

Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau kaip jis judina mano rankas rodydamas judesius kuriuos turėsiu atkartoti. Įsiminti man visada sekėsi gerai, bet trikdė jo artumas ir ta keista liepsna kuri degino mano pirštų galiukus. Jam atsitraukus pajutau tarsi būčiau perlieta šaltu vandeniu. Ignoruodama tą jausmą vėl pakartojau judesius ir vaikinas lėtai juos atmušė taip parodydamas ką turėčiau daryti gindamasi.

Po kelių minučių pradėjau judėti vis greičiau kol tempas pasidarė toks greitas jog vos galėjau kvėpuoti. Tačiau to buvo negana. Aš vis dar buvau silpna ir neprilygau Džiulijanui. Jis buvo nuostabus, lyg koks karo dievas ar koks karalius. Jo kūnas buvo tvirtai sudėtas, o raumeningos rankos galėjo be jokio gailesčio tave sutraiškyti. Vis svarstydavau kas jį stabdė sutraiškyti mane, magas ar Davidas, o gal kažkas kitko, kur kas gilesnio?

Kai šimtąjį kartą buvau pargriauta ant žemės, netekau kantrybės. Buvau visa purvina, sušlapusi nuo savo pačios prakaito. Kūnas buvo nusietas mėlynėmis ir mažais įdrėskimais, bet to jau buvo per daug. Ta prakeikta viską naikinanti šypsena mane erzino. Aš niekada jam neprilygsiu ir tą žinojau, bet jis atvirai iš manęs tyčiojosi ir man pradėjo svaigti galva.

„Išleisk mane“ sušnabždėjo balsas galvoje ir aš taip stipriai sukandau dantis jog maniau jie visi iškris. „Leisk man jo paragauti, leisk jį paliesti...“

Galva tiesiog plyšo iš skausmo. Pažeminimas po pažeminimo ir siaubingai šlykščios replikos kurias girdėjau, o gal tik įsivaizdavau? Mano kūnas virpėjo ir aš bandžiau sulaikyti monstrą savo viduje. Jis be gailesčio laužė mano kaulus, draskė odą bandydamas ištrūkti ir aš akimirką sustingusi  nesistengiau išvengti Džiulijano smūgio.
Nespėjęs susivokti Džiulijanas trenkė man į veidą ir aš susmukau ant žemės. Kraujas, juodas, tirštas ir toks bauginantis dabar varvėjo iš mano nosies ant pirštų galiukų. Mane apėmė panika, o tada tamsa apgaubė mano pečius ir aš jaučiau kaip galia išsiveržia. Ištiesiau rankas nebegalėdama daugiau jos sulaikyti, bet prieš visiškai atsijungiant pajutau tvirtą kūną kuris apglėbia mane, o tada viskas išnyko.

Smūgis. Skausmas pervėrė mano galvą ir aš per tamsią miglą pastebėjau kaip nuo manęs atsiplėšia kūnas ir nuskrieja tolyn. Pati susmukusi ant žemės pravirkau. Nesuvokiau kas nutiko, kodėl taip stipriai skauda visą mano kūną ir kodėl jaučiu šlykštų dervos skonį burnoje.

Migla pradėjo sklaidytis ir aš išspjovusi siaubingą gumulą pati pasibaisėjau. Ar toks ir yra mano kraujo skonis? Jis siaubingas, šlykštus ir toks dvokiantis, jog sužiaukčiojau dar kartą ir nubraukiau nuo veido drėgnus plaukus. Visi mano drabužiai buvo permerkę prakaitu ir mano pačios krauju.

Kai pagaliau sugebėjau pakelti akis sudrebėjau iš siaubo. Mes buvome ne miško pievelėje, o kažkur toliau, kur kas toliau ir tuomet suvokiau, jog Džiulijanas paskutinę minutę atvėrė portalą. Kodėl? Bet atsakymas buvo prieš mane. Tas padaras kuris išsiveržė iš manęs juos visus suvalgė, sudraskė ir iščiulpė gyvastį. Ne tik iš žalios žolės kuri dabar buvo virtusi pilka ir man prisilietus nubyrėdavo lyg pelenai. Aplinkui mane buvo daugybę negyvų kūnelių. Mažyčiai vabalėliai ir net didesni plėšrūnai gulėjo kaip akmenys ir papusti stipresnio vėjo sutrupėdavo ir pabirdavo po visą žemę. Paklaikusiomis akimis suvokiau ką padariau. Aš juos nužudžiau, juos visus.

- Tau viskas gerai? – Džiulijanas. Pašokau ant kojų ir pribėgau prie jo, bet mano ištiesta ranka taip ir nepalietė vaikino. Baimė sukaustė mano pirštus ir aš žengiau tolyn. Aš pabaisa, aš monstras. Dėl to manęs ir atsisakė tėvai, dėl to ir atidavė, kad patys išsigelbėtų. – Milenija, - jis atsistojo ir apsidairęs žengė arčiau manęs, bet aš papurčiau galvą ir prisitraukiau rankas ant krūtinės.

- Nereikia, - paprašiau ir mano veidu jau ritosi ašaros. Baimė buvo tokia didžiulė jog net nepajutau kaip mane ir vėl apgaubė šešėliai.

Staiga Džiulijanas atsidūrė priešais mane. Nužvelgiau jo suteptus drabužius ir suveltus juodus plaukus. Jo akyse buvo kažkas keisto, tarsi jis dvejotų, bet tuomet pakilusi ranka trenkė man į skruostą ir aš aiktelėjusi susmukau ant žemės. Tamsa atsitraukė, nes susikoncentravau tik į skausmą skruoste.

- Kuo daugiau bandysi tai suvaldyti tuo labiau jis tave kankins.

- Aš nesuprantu, - papurčiau galvą ir nedrąsiai ją pakėliau.

- Tu nesi tokia kaip mes, tu kitokia nei mes, ir tai kas tavyje yra pavojinga. Aplink tave mirtis.

- Mirtis? – sušnabždėjau ir prisiminiau kadaise mieste matytą monstrą ir jo ištartus žodžius. „Mirties valgyti negalima“  ar ji turėjo omenį tai kas buvo manyje? Suspaudžiau lūpas ir pajutau kokia silpna esu.

- Džiulijanai, Milenija, jums viskas gerai? – per portalą įžengė magas ir jis akimirksniu atsidūrė šalia manęs. Vaikinas atsitraukė ir pirštais persibraukęs plaukus linktelėjo.

- Ji nėra kaip mes, kas ji? – Džiulijanas nuvėrė magą ir tas suspaudė lūpas. – Jos magija nėra natūrali, jos magija mirtina.

- Jau esu matęs tokia magija, - atsiduso magas ir atsargiai paėmė mane ant rankų. Nebeturėjau jėgų ir sumirksėjusi atsipalaidavau, bet dar prieš paneriant į visišką tamsą sugebėjau išgirsti paskutinius žodžius. – Jos magija tokia pat kaip ir Zilynos.

Zilyna, vardas man buvo girdėtas ir tuomet prisiminiau pakabuką ant savo kaklo. Jis buvo jos, ji buvo mago dukra. Nejaugi mano ir jos magija buvo tokia pat? Norėjau paklausti, bet lūpos taip ir liko sučiauptos, o kūnas visiškai nustojo manęs klausyti. Panirau į tamsą kuri akimirksniu mane apkabino ir neketino taip greitai paleisti.