Tamsioji (Baigta)

Iliuzija taip pat melas

Iliuzija visai kaip melas, tik gražesnėse rėmuose ir neatspindi tamsos.

Negalėjus sudėti bluosto, ir tikrai ne todėl, kad dabar turėjau lovą. Nuo didžiojo mago dovanų gavau ir kambarį. Nedidelį, visai mažyti, bet man užteko lovos ir ten pastatytų kelių baldų. Visai nedidelė spinta kurioje kabėjo dar dvi naujos suknelės. Mažytis stalas ir viena kėdė ant kurios dabar tvarkingai gulėjo mano juoda suknutė. Per siaurą sieną nuo pat žemės iki lubų buvo langas per kurį dabar galėjau matyti mėnulio šviesą ir paskendusį mišką. Atvėrus langą net būčiau išgirdusi kaip nerimsta vandenyno bangos. Tai buvo daugiau nei būčiau galėjusi pasvajoti.
Jis mane mylėjo, nors to žodžiais niekada ir nepasakė. Aš jaučiau, to man ir užteko.
Dar prieš patekant saulei išlindau iš šiltų patalų kurie skaniai kvepėjo citrinomis ir nuskubėjau praustis. Magas reikalavo, kad būčiau švari ir susitvarkiusi, todėl nusišveičiau kojas, rankas bei savo veidą kuris akimirksniu įraudo. Išsišukavau plaukus ir supynusi vieną kasą užrišau raišteliu.
Užėjau į virtuvę. Buvo keista nepradėti ryto nuo grindų šveitimo, ar nuo pilnų puodų kriauklėje. Aš atėjau tik pavargyti. Magas reikalavo. Mano nelaimei, mano pareigas perėmė Lerė. Ji įsmeigė savo varlės akis į mane ir man užėmė kvapą. Iškėlusi mėsininko peilį ji smeigė į stalą ir iššiepė savo dantis. Jos dvi žalios akys ryte rijo mane, bet aš jos nebijojau. Tik pakėliau lūpų kampučius ir ta pasileidusi šliundra atsitiesė. Jos suknelės rankovė nusmuko ir atidengė krūtį. Gležni, bet grėsmingi pirštai susispaudė jog net pabalo krumpliai o jos išsidarkę plaukai priminė šiaudų krūvą, dėl to ir šyptelėjau.
- Prakeiktas vabale, ko čia šiepi savo dantis? – Ji žengė arčiau, o aš paėmusi šakutę atsisėdau ant kėdės priešais stalą.  – Pasigauk žiurkes, nes nė velnio aš tau netarnausiu. – Ji stipriai trenkė per mano galvą ir kūnas akimirksniu įsitempė.
Suspaudžiau šakutę ir bandžiau kvėpuoti, bet prieš akis iškilo vakarykštis rytas. Kaip Lerė šluotos galu sutraiško pelę ir bando ją sukišti man į burną. Mano kūną badė dygliai, o kraujas kone daužėsi venose trokšdamas gauti tai kas sukosi mano galvoje.
„Padaryk tai, paimk tą peilį ir smeik jai į kaklą. Smeik, dabar, dabar, smeik!“
Ausyse pradėjo nuūžti, o kai Lerė užsimojo ir vėl vožė man per galvą kažkas mano viduje nutrūko. Stipriai gniauždama šakutę smeigiau jai tiesiai į ranką. Mergina suriko ir trenkė man į veidą taip jog nuvirtau nuo kedės ir prisiplojau prie žemės. Sukandau dantis pajutusi skausmą, bet jis buvo niekis palyginus su tuo ką padariau tai žudikei. Spiegdama lyg kiaulė ji vartė viską kas pasitaikė jos kelyje.
Būčiau pasimėgavusi jos kančia, bet pajutau kažką šlapio ant savo veido. Nubraukiau nosį ir įsistebeilijau į juodą lyg derva savo kraują. Akimirką apėmė panika. Juodas kraujas, šlykštus, bjaurus. Dėl jo mane pardavė, dėl jo mane norėjo paskersti.
- Tu prakeikta mažvaike, nudirsiu tau oda! Nupjausiu tau galūnes, o į pilvą vietoj žarnų prikišiu šiaudų! Kai tik tave pagausiu, šlykšti mergiote!
Pasileidau bėgti, bet ji mane pastvėrė už plaukų ir tėškė kaip kokį skudurą į žemę. Suinkščiau lyg sužeistas žvėrelis, bet negalėjau gulinėti. Ropodama palindau po stalu, bet tos raganos tai nesustabdė. Vartydama viską aplinkui ji ištiesė savo ilgus lyg sudžiūvusios šakos pirštus ir bandė mane prigriebti. Nusiridenau tolyn ir moviau pro praviras duris. Girdėjau kaip šnopuoja Lerė. Užuodžiau jos prakaitą kuris rietė nosį, bet nesustojau ir pasileidau laiptais žemyn. Turėjau pradingti, kuo greičiau sprukti į savo kambarį ir nusiprausti veidą.
Mano širdis šokinėjo nuo kiekvieno moters išlieto žodžio. Bijojau, kad jeigu ji mane pagaus, ištrauks mano žarnas ir vietoj jų prikiš šiaudų ir užsiūs kaip visų mano palaidotų gyvūnų. Lerė pabaisa, vienintelis monstras gyvenantis šiame bokšte.
Bėgau taip greitai jog vos nenuslydau nuo laiptų. Būčiau ir sprandą nusisukusi, jeigu ne miklios mano rankos. Užsikabinusi už išsikišusio akmens šoktelėjau nuo laiptelio ir lengvai nusileidau ant kojų. Ragana vis dar bandė mane pavyti, tad pasileidau ilgu koridorių iki pat savo kambario. Ir tik užvertusi duris susmukau ir lengviau atsidusau. Aš pasprukau. Pabėgau nuo pasileidėlės Lerės. Net šypsena sukėlė.
Kai širdis nurimo, o pirštai nebedrebėjo pakilau ant kojų ir prisiartinau prie nedidelio veidrodėlio pakabinto ant sienos. Dešinė veido pusė buvo paraudusi, o smakrą ir lūpas darkė juodas lyg smala kraujas. Įsikandau į lūpą jog nepravirkčiau. Daugybę metų slėpiau savo kraują. Bijojau būti supjaustyta ir parduota. Tokias kaip aš kapoja gabalais ir parduoda vietiniams.
Šveičiau veidą kol jis paraudo. Akis graužė nuo ašarų, o krūtinėje vis sparčiau daužėsi širdis. Ne Lerė pabaisa, o aš. Mano kraujas juodas ir aš nuoširdžiai troškau ją pasmeigti. Paklausiau to keisto balso ir leidausi jo valdoma. Dar truputis ir ta šakutė būtų pataikiusi ne į moters plaštaką, o į kaklą. Sudrebėjo vien nuo tokio vaizdo. Aš žvėris, tik negalėjau rinktis medžiosiu ar būsiu medžiojama.
Pernelyg ilgai užsibuvau kambaryje. Dar ilgai stovėjau prie durų ir tyliai klausiausi ar kur nors manęs netyko šviesiaplaukė varlė. Dabar ji mane medžios kol pagaus ir ištrauks man akis. Kartą ji gyrėsi kaip prieš kelis šimtus metų vienai mergaitei ištraukė akį ir sušėrė ją kiaulėms. O vietoj tos akies įkišo vynuogę ir užsiuvo. Vargšelė ilgai neištempė, išsiplėšė akį, o tuomet kaip išprotėjusi įbėgo į mišką ir niekada daugiau negrįžo. Miško pabaisos ją tikriausiai suėdė, nes vis dar buvo graži.
Kai pasirodžiau bibliotekoje manęs jau laukė magas. Lyg būtų nusivylęs jis nužvelgė mane ir vos matomai papurtė galvą. Suskaudo krūtinėje. Lyg kas peiliu atsargiai badytų mano odą. Sukandau dantis bandydama vėl sutramdyti ašaras, tas jausmas krūtinėje buvo siaubingas.
- Vėluoji, - jis pakilo nuo kėdės ir pasikasė savo pakaušį. – kur šlaisteisi?
- Aš... – sušnabždėjau, bet tuomet pagalvojau ar verta magui sakyti kas nutiko. – pasiklydau.
- Meluoji siaubingai, - šyptelėjo jis prisiartindamas prie manęs. – Ar Lerė ir vėl prie tavęs kabinėjosi?
Tyla, net bijojau pakelti akis. O kas jeigu ten liko mano juodo kraujo ir vyras jį pastebės? Negalėjau to leisti, nenorėjau, kad jis manimi nusiviltų dar labiau. Jau ir taip buvau pabaisa, ir tik jis vienas į mane žvelgė taip lyg būčiau tokia pati kaip ir jis. Lygi.
- Ji sakė, kad kai pagaus ištrauks žarnas ir prikiš šiaudų. – Pakėliau akis ir vyras nesugebėjo nulaikyti šypsenos.
- Ji tik grasina, bergžti žodžiai.
- Aš jai smeigiau šakute į plaštaką, - pridūriau ir mago šypsena pranyko. – Norėjau smeigti į kaklą, bet. – Nutilau nes nenorėjau apie tai kalbėti, žinojau ką pasakys magas.
- Nesijausk blogai dėl to ką padarei, Milenija. Tu esi tokia kaip ir mes, tamsi, juoda, šalta.
- Bloga? – paklausiau ir vyras atsargiai linktelėjo.
- Mes visi gimėme kitoje pusėje, mes nesame geri ir negelbėjame pasaulio, mes neaukojame savo išteklių ir netarnaujame gėriui. Mes tarnaujame imperatoriui, žudome, naudojame magija ir griauname.
- Ir kokia viso to prasmė? – aš vis dar negalėjau suprasti, kodėl turiu būti bloga, kodėl negaliu užjausti, mylėti ir padėti.
- Milenija, - vyro veidas pasidarė toks piktas jos prikandau lūpą. Jo akys patamsėjo, pasidarė tokios juodos jog atrodė jog įkrisiu ir daugiau niekada nesugebėsiu ištrūkti. – Pasaulis padalytas į dvi dalis, vienoje pusėje yra laisvosios žemės, ten kur žmonės tiki šviesa, gėriu ir net garbina keistas būtybes kurias vadina dievais. Ir yra ši pusė, tamsioji, kur egzistuoja visas įmanomas blogis. Kad ir kaip bandysi tam priešintis, bus veltui. Mes kovojame patys su savimi. Kuriame naują blogį ir su juo kariaujame. Ar dabar supranti?
Ne, nesupratau, bet taip norėjau paklausti kodėl negalėjau būti gera ir išsiųsta į tas žemes. Kodėl turiu būti čia ir kas dieną kentėti skausmą ir kitų neapykantą. Kodėl negaliu rinktis?
Linktelėjau magui nes žinojau, jog vis tiek negausi to ko trokštu. Aš neturėjau teisės pasirinkti tai jis norėjo man pasakyti.
- Tu kitokia nei visi, - tylia prabilo ir sustojęs už manęs lyg koks šešėlis nuo kurio pajutau sklindantį šaltį. – Bet turi suprasti, kad tai tave pražudys.  Medis žydi, o kol jis žydės būsi pažeidžiama ir silpna. Jausmai tave pražudys, o tuomet pradėsi daryti klaidas vieną po kitos.
- Daryti klaidas yra žmogiška! – neištvėrusi surikau ir vyro rankos stipriai suspaudė mano gležnas rankas ir atsukęs mane privertė į jį pažvelgti.
- Vaike mano. – palingavo galva jis lyg būčiau ta pati šešerių metų mergaitė kurią pirmą kartą atsivedė į savo bokštą. – Gėris yra melagis, draugai yra baisiausias tavo priešas, o meilė tave sunaikins greičiau nei spėsi pagalvoti kas tai per jausmas. Kai nejausi šių dalykų, tau neskaudės. Kai nejausi kaltės dėl to ką darai pagaliau pamatysi tikrąsias šio pasaulio spalvas ir grožį. Tiesiog pabusk.
Galėjau prisiekti vyto akyse matau maldavimą, lyg jis norėtų, kad tarp jo žodžių sugebėčiau įžvelgti kažką daugiau, bet aš buvau per daug silpna tai pastebėti. Aš te norėjau, kad atsirastų bent vienas kuris galėtų suprasti kaip aš iš tiesų jaučiuosi.
Nesulaukęs mano atsakymo magas išėjo palikdamas mane vieną milžiniškoje bibliotekoje. Bet aš nebuvau viena, šioje vietoje gulėjo per milijonas knygų su nepaprastomis istorijomis ir nuostabia magija kurią norėjau perskaityti. Nors ir nemokėjau skaityti, bet man patiko įsivaizduoti lyg suvokiu žodžius ir jų prasmę.
Atsisėdau ant žemės šalia krūvos knygų ir vieną pradėjau vartyti. Atrodė lyg mano krūtinėje būtų prikrauta akmenų. Lyg sunkūs maišai nugulė ant mano pečių ir dabar jie spaudžia mano gležną kūnelį. Aš tokia silpna, apgailėtina mergiotė kurią turėjo Lerė pagauti ir supjaustyti gabalais.
Negalėjau nurimti, kuo labiau stengiausi tuo skaudžiau darėsi. Ašaros viena po kito sruvo mano skruostais žemyn, nes visgi magas buvo teisus. Aš priklausiau šiam pasauliui, nes nesvarbu kaip stipriai stengsiuosi būti gera, tokia niekada nebūsiu nes neturėjau teisės rinktis. Per savo ašaras vos galėjau įžvelgti simbolius ant gelsvo popieriaus lapo tad užverčiau knygą ir rankove nusivaliau veidą.
Tą akimirką kažkas nutiko. Vėl pajutau lyg koks šešėlis būtų praskriejęs pro mane ir pasislėpęs už milžiniškų lentynų. Sustingusi atsistojau ir primerkiau savo akis. Žinojau, jog nesu viena, jaučiau tai.
- Pasirodyk, žinau, kad mane stebi! – sušukau ir suspaudusi kumščius troškau, kad tai būtų ne Lerė. Tuomet ji tikrai partemps mane už plaukų į virtuvę ir su tuo pačiu mėsai kapoti peiliu prapjaus man pilvą.
- Aš nenorėjau! – atsiliepė silpnas balsas kairėje pusėje ir aš iš karto pradėjau eiti ten.
- Išlysk, aš tave matau, - paraginau, nors ir nemačiau jos, bet meluoti išmokau iš ūkvedės.
Prabėgo minutė ir aš jau maniau, kad balso savininkė paspruko, bet tuomet išlindo smulkutė mergaitė ilgais tamsiais plaukais ir trumpute balta suknute iki kelių. Ji vis dar bandydama slėptis už lentynų primerkė savo tamsias akis ir stipriai sučiaupė lūpas. Nenorėjau jos išgąsdinti todėl atsisėdau ant žemės ir paėmiau vieną knygą į rankas. Ji buvo aptraukta mėlynos spalvos audiniu, o atvertus auksinius jos lapus pasirodė be proto gražūs paveikslėliai kurie privertė mane nusišypsoti.
- Kas tu? – išblaškė mane mergaitė ir aš nenoriai pakėlusi akis pastebėjau, kad ji stovi visai šalia manęs ir nebando pasislėpti.
- Mano vardas Milenija, - ištiesiau ranką, bet ji jos nepaėmė. – Mėgsti skaityti?
- Ne, - papurtė galva ji. – O tu?
- Taip, labai, - vėl įsmeigiau akis į knygą ir šypsodamasi parodžiau į ženklus. – Nors ir nemoku skaityti, bet aš pati sugalvoju žodžius, - paaiškinau jai.
- Ir kokia to prasmė?
- Nežinau, - gūžtelėjau pečiais ir pirštais greitai nubrėžiau ore parodytus ženklus. – Tai visai smagu, ne taip liūdna vienai.
- Aš Nadija.
Linktelėjau ir vėl pažvelgiau į knygą. Mano pilvas nemaloniai išleido garsus ir aš prisiminiau nevalgiusi pusryčių. Atsidusau, negalėjau dabar žaisti, reikėjo sudėlioti knygas kurios krūvomis mėtėsi per visą milžinišką biblioteką.
Atsistojusi paėmiau kelias knygas ir pradėjau dėlioti. Jaučiau kaip Nadija mane stebi, bet nenorėjau jos versti su manimi kalbėtis. Jos vietoje laikyčiausi nuo tokios kaip aš kuo toliau.
- Tave čia atvedė magas, ar ne? – po ilgos tylos ji vėl prabilo. Kitaip nei aš ji nepadėjo man tvarkyti knygų, o tik susidėjusi rankas ant krūtinės sėdėjo ant vienos krūvos ir pagal man visiškai negirdima taktą lingavo.
- Taip, o tu ką čia veiki?
- Aš? – ji kilstelėjo antakį lyg būčiau paklaususi pačio keisčiausio dalyko šioje vietoje. – Aš čia gyvenu.
- Bibliotekoje? – mano veidą papuošė šypsena, aš irgi nebūčiau atsisakiusi čia gyventi.
- Taip, tik aš turiu kitokių pareigų, - greitai paaiškino ji nušokdama nuo krūvos knygų kurios nė nesujudėjo. – Na iki pasimatymo Milenija, buvo smagu susipažinti, - ji pamoko ranka, o aš išplėčiau akis.
- Ar rytoj tave pamatysiu? – mano širdis suvirpėjo kai ji nusišypsojo ir užsikišo savo vieną plaukų sruogą už ausies. Linktelėjusi man pradingo tarp lentynų palikdama mane vieną.
Nesugebėjau nuslėpti šypsenos. Atsirado dar vienas žmogus kuris be mago su manimi elgėsi gražiai. Norėjau ją pamatyti ir vėl, pasikalbėti apie bet ką, kad tik kalbėti ir nesijausti vienai. Iki pat vakaro iš mano veido nepranyko šypsena ir tik kai vėl turėjau pasirodyti virtuvėje, išgirdau tą balsą kuris sklido iš mano vidaus. Jis troško kraujo. Kai mano akys susitiko su varlės  akimis aš nusišypsojau. Kitą kartą smeigsiu į kaklą.