Tamsioji (Baigta)

Žvėris tykantis šešėliuose

Iki šiol nepažinau tikrojo blogio ir tamsos, bet dabar jis buvo čia, išalkęs žvėris tykojęs manęs šešėliuose.

Nadijos nemačiau kelias dienas. Nors ir šaukiau ją vardu, bei nusileidau tamsiais laiptais žemyn, gilyn į tamsiuosius bibliotekos labirintus, jos neradau. Ji tarsi išnyko ir aš pradėjau galvoti, kad vaizduotė su manimi tik žaidė. Ūkvedė mane patikino, kad jokios Nadės ji nepažysta ir tuo labiau niekas negalėjo gyventi bibliotekoje. Nuo devynių vakaro visiems buvo draudžiama ten būti. O kai paklausiau kodėl, gavau delnu per pakaušį. Gavau dar vieną, dėl to jog sužeidžiau Lere. „Kitą kartą suvaryk tą šakutę jai į gerklę“. Tai išrėžusi ji paliko mane vieną netvarkingoje virtuvėje. Daugiau jos nemačiau.
Vėl keliavau į biblioteką, nors ir jaučiausi liūdna stengiausi to jausmo neįsileis. Aš visada būdavau viena, tik tą kartą buvo kažkas ko taip ilgai troškau. Nuvijusi tas įkyrias mintis atvėriau bibliotekos duris ir nusišypsojau. Aš turėjau knygas, galėjau įsivaizduoti ir patirti nuostabias istorijas kurios buvo ten užrašytos.
- Atnešei duonos? – švelnus balsas privertęs mane krūptelėti ir aš neišlaikiusi pusiausvyros nusiridinau laipteliais žemyn. – Tu sveika? – ji atsargiai išlindo iš savo slėptuvės ir suspaudusi pirštus į mažytį kumštį žengė dar kelis žingsnius prie manęs.
- Tu pasirodei, - iš nuostabos net pamiršau skausmą keliuose. – Aš tavęs laukiau kelias dienas, - prisipažinau ir mergaitė tik droviai nusišypsojo.
- Atleisk dėl to, bet aš turėjau pareigų ir negalėjau su tavimi žaisti. – Išdidžiai paaiškinusi ji įsidrąsino ir priėjo visai šalia manęs.
- Aš čia nežaidžiu, - kiek įsižeidusi pakėliau arčiausiai esančias knygas ir nuskubėjau prie lentynos. – Aš dirbu, turiu surinkti knygas ir sudėlioti jas į lentynas.
- Kaip nuobodu.
- Visai ne, - papurčiau galvą ir ištiesiau vieną knygą.
Nadija atsargiai lyg knyga galėtų jai įkąsti  pirštų galiukais perbraukė per juodą viršelį. Ji nedrįso jos paimti į rankas, todėl pati atverčiau kelias puslapius ir parodžiau jai piešinius. Ten buvo vaizduojamos pabaisos kurios gyveno miškuose. Jos atrodė žavingai nors galėjau būti tikra, Lerė būtų praradusi savo balso stygas jeigu stovėtų priešais vieną tokių pabaisų. O gal visgi pabaisa pasipustytų padus? Niekas nenorėtų, kad tokia kaip ta pasileidusi varlė prapjautų tavo skrandį ir ten prikištų akmenų, o dar blogiau šiaudų ir padegtų.
Regis mergaitė susidomėjo piešiniais, o aš neskubėdama varčiau lapus. Jos akyse net išvydau blykstelėjusią keista šviesą jog net sutrikau ar ji iš tiesų tikra. Ištiesiau savo ranką ir paliečiau Nadijos plaukus. Jie buvo tikri, tokie švelnūs ir skaniai kvepiantys jog nejučia paliečiau ir jos kaklą.
- Tau patinka mano plaukai? – ji įdėmiai žvelgė į mane ir aš sutrikusi išmečiau knygą ant žemės ir žengiau kelis žingsnius nuo jos.
- Atsiprašau, - susigėdusi sušnabždėjau, o tamsiaplaukė prapliupo juoktis.
- Na ir keistuolė, - vos gaudydama orą išlemeno, o aš prikandau lūpą. Aš visai nebuvau keista.
Aš dėliojau knygas, o Nade mane stebėjo ir nenustodama užvertė klausimais. Dar niekada nesijaučiau tokia gyva, o tuo labiau neturėjau žmogaus su kuriuo nuoširdžiai būčiau galėjusi pasikalbėti. Ji manęs klausėsi, o aš pasakojau apie savo tėvus, užslinkusį juodąjį marą ir kaip čia atsidūriau. Ji tikino, kad tai net geriau nei būčiau galėjusi gauti, bet aš vis tiek troškau keliauti namo ir pamatyti tėvus. Maniau ji manęs nesupras, bet ji kuo puikiausiai žinojo ką pasakyti, kad pasijausčiau geriau. Ji leido man kalbėti, išsiverkti ir net juoktis, ir aš pagaliau suvokiau turinti draugę.
Žinojau, kad ji yra kitokia, kad ir aš esu visiškai kitokia todėl buvau laiminga galėdama jai išsipasakoti. Jos draugija mane ramino, jos žodžiai keistai veikė ir neleido galvoti kokia aš bloga. Svarbiausia ji manimi tikėjo, kad esu gera.
- Žinai, tavo akyse matau nuostabius žiburėlius, ten šviesa. – linguodama lyg medis ji svajingai apsisuko aplink nedideles knygų krūvas ir lyg kokia nuostabi šokėja ištiesė savo rankas į priekį laukdama kol paseksiu jos pavyzdžiu. – Tu nesi bloga, velniop ką kiti galvoja.
- Bet gal jie teisūs, - sušnabždėjau atsisėdusi ant žemės.      
- Ne jie klysta, - paprieštaravo ji ir kai jai apsisuko galva juokdamasi susmuko ant žemės. – Su tavimi linksma, dar niekada nesijaučiau tokia gyva. – Kiek apsiraminusi ji palinko prie manęs ir nusišypsojo parodydama žvilgančius baltus dantis. – Man jau laikas turiu grįžti prie darbų. – Ji liūdnai atsidusi ir pasitaisiusi baltą suknelę pamojo man ranka.
- Ar pasimatysime rytoj?
- Galbūt, - šyptelėjo ji ir nuskubėjo už lentynų.
Kurį laiką taip ir stovėjau žvelgdama ten kur ji pradingo. Man patiko Nadija, ir vyliausi, kad ir aš jai patinku. Vis dar šypsodamasi dėliojau knygas ir svajojau apie nuostabius pokalbius su savo naująją drauge. Net svarsčiau jai atnešti rytoj duonos. Buvau tokia užsisvajojusi, jog ne iš karto išgirdau balsus. Bet kai jie buvo pakankamai arti sustingau. Be manęs čia dar kažkas buvo. Garsiai juokėsi ir krizeno. Aš ne viena. Šyptelėjusi jau ketinau eiti ten kur sklido garsai, bet knyga iškrito iš lentynos ir aš sustingau. Akimirką klausiausi savo pačios širdies plakimo, o tada atsargiai pakėliau knygą ir vėl padėjau ją į jos vietą. Bet vos man žengus žingsnį iškrito dar daugiau knygų ir aš krūptelėjau. Tarsi kažkas nenorėjo, kad aš eičiau į bibliotekos gilumą, ten kur skambėjo ir aidėjo balsai.
Mano širdis vis dar daužėsi krūtinėje. Bet nepaisiau to ir palikusi knygas ant žemės pradėjau eiti. Kažkas šmėstelėjo ir aš vėl sustingau. Tas pats šešėlis. Ar tai Nadija? Norėjau ją pašaukti vardu, bet lūpos taip ir neprasivėrė. Šešėlis sumirguliavo kiek toliau už lentynų ir aš pajutau kaip per odą perbėgo keistas jausmas. Galvoje kirbėjo balsas, kad turėčiau apsisukti ir grįžti į bibliotekos pradžią, jog ten nesaugu, bet kojos pačios pradėjo mane nešti.
Dar kelios knygos nukrito man po kojomis ir aš supratau kas vyksta. Kažkas nenori, kad ten keliaučiau, bet aš norėjau. Perlipusi knygas ėjau gilyn į tamsą ten kur juokėsi balsai. Jiems buvo smagu, ir aš norėjau juoktis bei susirasti daugiau draugų. Buvau tokia pakylėta jog net nepagalvojau, jog viskas gali būti kur kas kitaip.
Teko nusileisti laiptais žemyn. Čia buvau tik vieną kartą kai ieškojau Nadijos. Man visai nepatiko ši bibliotekos vieta. Ji buvo tamsi ir šalta, net knygos atrodė gyvos ir galinčios praryti mano pirštus. Galėjau prisiekti jog net kartą girdėjau kaip jos kvėpuoja. Aišku man pasimaišė galvoje nes knygos tikrai negali kvėpuoti, bet buvo siaubingai baisu.
Sustojau už kampo, mačiau nelabai ryškią šviesą kuri apšvietė jaunuolių veidus. Jie buvo gal kiek vyresni už mane, bet visi linksmai šūkavo ir kvatojosi. Visi jie vilkėjo juodais drabužiais, ilgomis juodomis kelnėmis ir juodais marškinėliais. Bet jie atrodė galingi, išdidūs ir savimi pasitikintys. Ir tuomet suvokiau kas jie. Didžiojo mago mokiniai. Jis tik kelis kartus buvo apie juos užsiminęs, bet aš per visą laiką čia būdama šiame bokšte jų niekada nebuvau sutikusi.
- Tau reikėjo pamatyti savo veidą kai stovėjai prie tų šlykštynių, maniau apsivemsi. – Sukikeno vienas bakstelėdamas kitam į šoną.
- Aš vos neprivariau į kelnes iš juoko, - sužvigo kitas ir mano akys susidūrė su vaikinu kuris žvelgė tiesiai į mane.
- Tu ir taip būtum privaręs į kelnes jeigu būtum stovėjęs vietoj jo, - ištarė šaltas balsas, tas pats vaikinas kuris vis dar akylai mane stebėjo.
Juokai nutilo, nei vienas jų nedrįso prieštarauti ir aš pajutau norą kuo greičiau iš čia dingti. Nenorėjau čia būti, pradėjau lėtai trauktis atgal ir į kažką kieto atsitrenkiau. Akimirksniu apsisukau ir suvokiau, kad užkliudžiau didžiulę knygų krūvą kuri subyrėjo sukeldama didelį garsą.
Sustingau ir net bijojau įkvėpti oro, bet jeigu būčiau buvusi protinga jau būčiau bėgus iš čia. Deja, stovėjau kaip įbesta ir klausiausi tik savo širdies plakimo.
Kažkas pastvėrė mane už rankos ir trūktelėjo į priekį. Vos nenuvirtau ant grindų kai buvau ištempta į šviesą. Išsigandusi norėjau susigūžti, bet nebuvo kur. Mane supo mažiausiai penkiolika berniukų ir visų jų veiduose švietė bauginanti šypsena. Suspaudžiau kumščius ir panikuodama pradėjau ieškoti išėjimo. Neturėjau čia eiti, turėjau paklausyti to balso ir likti ten kur saugu, o dabar jie mane supjaustys, gal net gi nutemps į mišką ir atiduos pabaisoms.
- O ji daili, - vienas aukštesnis berniukas ilga smailia nosimi priėjo prie manęs ir pirštų galiukais perbraukė per mano kaklą. Susiraukiau ir žengiau žingsnį atgal, bet atsidūriau kito glėbyje.
- Ir visai skaniai kvepia, - sušnabždėjo kitas apsivisdamas mano liemenį rankomis.
- Paleisk mane, - suleidau nagus jam į odą ir ištrūkusi atsitraukiau.
- Ir dar arši, - apsilaižė lūpas kitas, kiek stambesnis už visus čia esančius. – Noriu jos paragauti.
Mano krūtinė taip stipriai kilnojosi jog net išsigandau, kad širdis iššoks iš krūtinės ir paliks mane čia vieną. Jie visi žvelgė į mane savo keistais žvilgsniais lyg aš būčiau skaniausias jų matytas pyragėlis. Lyg kokie išalkę žvėrys po truputį tiesė savo raumeningas rankas į priekį, o aš vis labiau gūžiausi.
- Gana! – Grėsmingas balsas privertė visus iki vieno sustingti. Tarsi jis būtų buvęs jų vadas, lyg bijotų jo. – Ši baidyklė neverta mūsų laiko.
- Bet ji graži, - kažkas tyliai paprieštaravo ir tamsiaplaukis žengė į priekį.
Dabar galėjau aiškiai matyti jo veidą. Aštrius bruožus kurie man kėlė baimę. Jo plaukai buvo tamsūs, bet kaip ir visų čia trumpai kirpti. Jo akys lyg dvi atsivėrusios skylės tamsoje. Galėjau prisiekti, kad jos net baisesnės nei mago. Nuo jo sklido tokiu blogiu jog norėjau užspausti savo šnerves ir nustoti kvėpuoti. Dabar aš aiškiai suvokiau kas yra baimė, koks iš tiesų yra blogis ir dabar jis turėjo pavidalą.
- Sakai ji graži? – vaikinas žengė arčiau ir tarp jo pirštų atsirado tamsus peilis puoštas raudonais akmenukais. Tikriausiai būčiau susižavėjusi tuo peiliu jeigu dabar jis nespaustų man gerklės. – Aš manau, kad ji baisi ir šlykšti kaip tos tundroje gyvenančios pabaisos.
- Džiulijanai, nereikia, - kažkas šūktelėjo minioje, bet jo veidą papuošė plati šypsena ir jis suspaudė mano plaukus.
Norėjau maldauti mane paleisti, bet tarsi netekau balso stygų. Negalėjau prabilti, kad ir kaip stengiausi. Mano skruostais ritosi ašaros. Jos viena po kitos lenktyniavo kuri pirmoji pasieks tikslą, o aš su baimę stebėjau kaip peilio ašmenys keliauja aukštyn. Jis neįbrėžė, nors būtų galėjęs mane amžiams subjauroti. Ir tuomet įtempęs mano plaukus jis pjovė. Giliai įkvėpiau pasiruošusi pradėti rėkti, bet lūpos taip ir liko sučiauptos.
- Ji man primena siaubinga kaimo bernioką, - nusijuokė jis ir išsklaidė mano plaukų sruogas. Jos viena po kitos krito man po kojom. – Tai ar ji vis dar graži? – paklausė jis savo draugų kurie vienas po kito pradėjo krizenti.
- Ji baisi, kaip nusmurgęs berniokas, - suriko vienas.
- Šlykšti mergiotė, - drėbė dar vienas ir aš suklupau ant kelių. – Gal dar jai reikėjo nupjauti ausį?
- Ne, - nukirto tamsiaplaukis ir vėl grįžo prie manęs. – Jeigu magas sužinos kas nutiko, klius visiems. O jums dvigubai nes tik stovėjot kvailai ir žiūrėjot.
Visi akimirksniu atsitraukė ir net susigūžė nuo jo balso. Norėjau bėgti, bet vis dar klūpėjau ir leidau ašaros ristis žemyn. Džiulijanas prisiartino prie manęs ir pastvėręs už galvos prisitraukė arčiau.
- Jeigu prabilsi žinau kaip tave rasti ir patikėk, pirmiausia nukankinsiu tavo draugus.
Nustėrau, jis turėjo omenį Nadija. Ne, negalėjau jam leisti jos paliesti. Jis laukė kol prabilsiu, bet aš vis dar bijojau todėl tik greitai linktelėjau ir atsistojusi pradėjau trauktis atbula. Jam garsiai nusijuokus pradėjau bėgti. Bėgau ir vis klupinėjau už kiekvienos krūvelės. Griuvau vis užsigaudama gelius ir rankas. Tačiau nė akimirkai nesulėtinau kol neištrūkau iš tos vietos.
Pasiekusi pagrindinę bibliotekos salę susmukau ant žemės ir pravirkau. Mano balsas buvo grįžęs, bet šią akimirką norėjau, kad vis dar būčiau nebylė. Kūkčiojau susirietusi į mažą kamuoliuką ir vis labiau troškau, kad pasaulis išnyktų. Norėjau tapti nematoma, mažyte, o svarbiausia troškau daugiau niekada neiti į tą bibliotekos dalį.
Laikas bėgo negailestingai greitai. Laikrodžio dūžiai priminė man, kad turiu grįžti į savo kambarį, bet aš visai nenorėjau ten keliauti. Sunkiai atsikėlusi pirštais perbraukiau per savo plaukus ir vėl pajutau naują ašarų bangą. Mano plaukai, mano mamos plaukai. Jie man priminė ją, nes ji turėjo tokius pat plaukus. O dabar jų neliko, dabar buvau bjauresnė nei ankščiau. Atsistojau ir apsidairiau ieškodama visur savo raudono raištelio. Jis tikriausiai liko ten, bet bijojau net artintis prie tos vietos. Bijojau vėl juos išvysti, nes žinojau, kad kitą kartą bus blogiau. Ilgai nesvarstydama patraukiau į savo kambarį palikdama biblioteką už savęs. Aš net gi nebenorėjau čia grįžti, norėjau atgal į virtuvę net jeigu tai reikštų jog reikės kentėti Lerės siaubą.
Kambaryje buvo tylu, neturėjau jėgų nei nusiprausti, nei tvarkingai pasikabinti suknelės. Iš karto palindau po patalais ir net neįjungusi šviesos žvelgiau į tamsą kuri supo mane. Vėl buvo tas keistas jausmas, kad esu ne viena, jog čia dar yra kažkas, bet šį kartą nejaučiau baimės. Žinojau, kad tai tas pats šešėlis kuris bandė mane sustabdyti, kad nenueičiau į tą bibliotekos dalį. Jis bandė mane perspėti, bet aš nesiklausiau. Jaučiau jį todėl užmerkiau akis leidausi jo užliūliuojama keisto šnabždesio kuris mane ramino.