Blogio sala

1 epizodas

Metuose yra trys dienos, per kurias visi Alkatraso gyventojai yra priversti slėptis. Tuo metu į gatves yra paleidžiami keisti padarai iš požeminio kalėjimo. Sakoma, kad kadaise jie buvo žmonės, kalėję prieš aštuoniasdešimt metų, kai Alkatraso sala dar buvo didžiulis kalėjimas. Tačiau norėdami kalinius sunaikinti salos prižiūrėtojai paleido mirtiną užkratą. Deja, jis nesunaikino kalinių. Užkratas juos pavertė pabaisomis, ėdančiomis viską, kas gyva.

Per tas tris dienas mes keičiamės vaidmenimis: kaliniai lyg šmėklos prisikelia iš požemių ir lenda į paviršių, o mes, paprasti Alkatraso gyventojai, slepiamės po žeme. Tada Alkatrase vadovauja jie – žmogiškumą praradę pabaisos.

Tai nėra prasimanymas, kaip saloje negyvenantis žmogus pasakytų. Man aštuoniolika metų ir aš jau patyriau, ką reiškia susidurti su besieliais kaliniais.

Poryt jau įsijungs sirena, kuri perspės, kad Alkatraso požemių kalėjimo vartai atsidaro. Tuo metu mes jau tupėsime savo saugiose slėptuvėse. O po triejų dienų vėl išgirsime sireną, pranešančią, kad galime lįsti lauk, susitvarkyti gatves ir toliau gyventi normalų gyvenimą iki kitų metų.

Šiek tiek suvėlavome su mama prisipirkti maisto produktų ir kitų būtinų prekių, nes Džo peršalo, jam pakilo temperatūra. Mama darbe negavo išeiginių, todėl turėjau prižiūrėti brolį. O paskui susirgau ir aš.

Paskutinomis dienomis labai sunku gauti prekių. Parduotuvės jau užsidarinėja, tad žmonės lyg pamišę laksto iš vienos į kitą ir dažniausiai viską išperka. Visgi mums su Džo pavyko nusipirkti būtiniausius produktus ir dabar beveik iš kito salos galo pėdinome su pilnais maišais namo.

Nuėjus daugiau nei pusę kelio pajaučiau, jog mano rankos nutirpo, todėl sutojau ir padėjau maišus ant žemės.

-Palauk, Džo. Man reikia pailsėti,- pasakiau rąžydamasi.

-Na, tu ir senutė,- pasišaipė brolis sustojęs šalia.

-Aš tempiu du maišus, o tu tik vieną ir dar nepilną,- papriekaištavau ir šyptelėjau. Negalėjau ant jo pykti. Džo tik vienuolika, o jis ir taip per smulkus savo amžiui. Mudu abu smulkūs.

Mums besiilsint netikėtai prie mūsų sustojo senas, bet gerai prižiūrėtas raudonas visureigis.

-Čia Hemas,- apsidžiaugė Džo.

-Gal jus pavežėti?- paklausė rudaplaukis vaikinas pro atvirą langą.

-Ne, nereikia,- papurčiau galvą keldama maišus.

-Reikia, reikia,- sutiko Džo.- Mes jau visai nusivarėm nuo kojų.

Mano brolis tuoj pat pradėjo tempti maišus į bagažinę.

-Nagi, lipk,- išlipęs paragino mane Hemas. Jis atidarė man duris keleivio vietoje. Džo jau sėdėjo gale patenkintas.

Atsidusau ir paėmusi paskutinį maišą įlipau į mašiną.

-Kodėl tavo sesuo visada susiraukusi?- paklausė vaikinas mano brolio tarsi manęs čia nė nebūtų.

Nusukau galvą į langą. Žiūrėjau į uždarytas parduotuves ir žmones apkalančius savo namų langus.

-Mama sako, kad Ešė gimė per pilnatį. Be to, tada lijo ir griaudėjo perkūnas,- išdidžiai paaiškino Džo.

-Tada viskas aišku,- Hemas šyptelėjo ir pažiūrėjo į mane.

Negalėjau suprasti šio vaikino. Kaip galima būti tokiam laimingam? Juk ir vėl teks tris paras tūnoti požeminėje slėptuvėje, kęsti tą kamšatį, varantį į neviltį nuobodulį ir baimę. Baimę, kad mus gali surasti išalkusios pabaisos.

-Atvažiavom,- pranešė Hemas ir pridūrė, kai Džo su maišais išlipo iš mašinos.- Greit susimatysim, Eše.

Nieko neatsakiau, tiesiog tylėdama išlipau laukan ir nuėjau su savimi vilkdama maišus namo.

•••

Likus valandai iki sirenos, mes jau laukėme prie Hemo šeimos požeminės slėptuvės, kuri buvo netoli jų namo. Stebėjome žmones tokius kaip mes, kurie nešini daiktais skubėjo slėptis, ir kitus drąsuolius, akylai nužvelgiančius gatvę ir aklinai užsidarančius savo namuose. Jie rizikavo. Labai rizikavo. Nedaugelis tokių likdavo gyvų.

Ištuštėjus gatvei išgirdome cinktelėjimą. Dangtis prasiverė ir mes su savo daiktais kopėčiomis nusileidome žemyn.

Hemo šeima buvo didelė. Jis, du jo jaunesnieji dvyniai broliai, dešimtmetė sesutė, vyriausioji sesuo su savo vyru ir mažyliu ir abu tėvai. Dvylika žmonių spausdavomės ankštoje patalpoje ištisas tris dienas. Mane nuo to pykindavo, trūkdavo oro.

Tačiau jau antrus metus slepiamės tik devyniese. Praėjusiais metais prieš pat sirenos kauksmą Hemo sesuo su savo šeima pabėgo iš salos. Nė vienas Alkatraso gyventojas to nežinojo. Čia nė vienas nesidomėjo savo kaimynais, taigi niekam ir nekilo jokių įtarimų. O man buvo be galo smalsu sužinoti, kaip Hemo seseriai ir jos vyrui tai pavyko. Jie jau seniai tai planavo – šitai buvau nugirdusi iš Hemo tėvų pokalbio. Jie išsilaisvino iš šio kalėjimo ir pažadėjo vėliau pasiimti ir visą likusią šeimą. Gal ir mus būtų išlaisvinę. Tačiau iki šiol negirdėti jokių žinių. Tik tiek, kad nukentėjo visi salos gyventojai. Tikriausiai Išorė sužinojo apie pabėgimą ir į Alkatrasą buvo atgabenama vis mažiau maisto produktų. Dažnai turėjome maitintis tuo, ką rasdavome konservų dėžutėse. O jų mūsų namuose buvo pilna. Tas šlykštus konservuotos dešimties metų senumo mėsos ar žuvies skonis atbaidydavo nuo tokio maisto. Jau ne vieną sykį sakiau, kad geriau mirsiu iš bado nei valgysiu padvėsusią užkonservuotą kiaulę.

Tačiau aš negalėjau skųstis. Buvau tik mažas trupinėlis pasaulyje. Be to, mano namai buvo Alkatrasas – vieta, kurioje net benamis nenorėtų praleisti atostogų. Todėl tikriausiai saloje ir nebuvo valkatų.

Įlindusi į slėptuvę, tuoj pat sandariai užvėriau paskutinį dangtį, kurių iš viso buvo du. Atsarga gėdos nedaro. Be jos mes jau būtume mirę.

Patekusi į vėsią patalpą, apsidairiau. Ir vėl. Ir vėl ta niūri slegianti aplinka.

-Aš jau užsiėmiau vietą,- patenkintas pareiškė man Džo. Jis pasimetė savo kuprinę ant sulankstomos lovelės.- O tau nebeliko vietos.

Kaip visada. Eilinį sykį man pritrūko čiužinio.

-Pamiršau,- tarė mama apgailestaudama.- Galėjome pasiimti iš namų.

-Nieko tokio. Viskas gerai,- įsikišo Hemas.- Turiu du čiužinius. Duosiu vieną Ešei.

Hemas visada miegodavo toliausiai nuo visų. Aš, kai neturėdavau čiužinio, gulėdavau kartu su Džo ir mama – jie sustumdavo sulankstomas lovas kartu. Tai nebuvo patogu, o ir taip man sunkiai sekdavosi užmigti.

Palaukiau, kol Hemas padės čiužinį prie sienos, visai kitoje pusėje nei kur miegojo mama ir Džo. Savąjį jis pastūmė per žingsnį nuo manojo.

-Nebijok, aš būsiu netoliese,- šyptelėjo vaikinas numesdamas man pagalvę ir antklodę. Sumurmėjau padėkodama.

-Tavo čiužinys ne per plonas?- paklausiau Hemo, pastebėjusi, jog jo gultas vos pusės sprindžio storumo. Hemas man atidavė šiek tiek storesnį.

-Na ir kas,- nusišypsojo jis. Jau seniai pastebėjau, kad šypsena neatsiejama Hemo savybė. Jeigu jis nesišypsotų, tikriausiai ir saulė nebešviestų Alkatrase.- Aš jau pratęs. O štai tau reikia gerai išsimiegoti, kad nebūtum tokia niurzga.

Pasukau galvą į Hemą. Jis į mane nežiūrėjo. Susitvarkęs gultą nuėjo prie kitų. Nuleidau akis į pilką antklodę, kurią tebelaikiau rankose. Tai buvo neįmanoma. Džiaugsmas ir laimė jau seniai išnyko iš mano širdies.