Blogio sala

11 epizodas

Nemaniau, kad taip greitai pasieksime kitą salos pusę, kur prasidėjo parduotuvės ir namai. Čia gyveno daugiausia žmonių ir ši vieta buvo apstatyta tankiausiai. To priežastis tokia, kad netoliese buvo prieplauka. Taigi prekių visada būdavo daugiau, o kol atkeliaudavo iki mūsų salos galo, tai mums nieko beveik ir nelikdavo.

Tylios ir tuščios gatvės atrodė nepavojingos. Ši vieta buvo tarsi vaiduoklių kvartalas - vėjas šniokštė pro išdaužytus langus, skrebėjo kažkur atsilupusi stogo danga, o medžių lapai šnarėjo tarsi liečiami nematomų rankų.

Užėjome į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. "Pas Robinsoną" - skelbė užrašas virš durų. Tai viena iš didesnių parduotuvių, kurioje galėjai rasti ne tik maisto prekių, bet ir kitų buičiai reikalingų daiktų.

Apsidairiau po tuščias lentynas. Čia viskas buvo nusiaubta. Ant grindų mėtėsi tušti pakeliai, kelios lentynos buvo nuvirtusios ir sulūžusios. Čia buvo ir kraujo. Pritaškyto ant sienos ir ant grindų. Tikrai nenorėjau žinoti, kas čia vyko.

-Radau.

Atsisukau į Hemą. Rankose jis laikė bulvių traškučių pakelį ir pomidorų sultis. Pajaučiau, kaip sugurgė mano skrandis, pareikšdamas, kad jau senokai negavo jokio maisto. Rodos, šįkart turėsime neblogą vakarienę.

Po skrandį nuraminusios vakarienės, susitvarkėme gultus. Dar netemo, bet reikėjo pasiruošti nakčiai. Visą tą laiką, kol buvome šioje parduotuvėje, abu tylėjome. Kažkaip nesinorėjo praverti burnos, bet nenorėjau, kad ir Hemas tylėtų. Man tada atrodydavo, kad jis pyksta ant manęs arba šiaip užsisklendžia savyje ir nieko nenori įsileisti. Tačiau kol svarsčiau, ką pasakyti, mane patraukė miegas.

Miegojau gal tik kokią valandą. Jau buvo pradėję temti. Manęs niekas nepažadino, tiesiog pati instinktyviai pabudau. Tikriausiai net nebuvau labai pavargusi. Arba mano ištvermė padidėjo. Pakėliau galvą ir apsidairiau tamsioje parduotuvėje. Hemas miegojo nusisukęs kiek tolėliau nuo manęs. Rodos, kol kas mums joks pavojus negrėsė, tad nutariau pavaikštinėti po parduotuvę.

Įėjusi į rūbų skyrių, išsirinkau tamsiai žalius marškinėlius ir juodą džemperį be gobtuvo, su užtrauktuku. Bevaikščiodama radau ir šiek tiek aplūžusią persirengimo kabiną su vis dar sveiku veidrodžiu. Skubiai persirengiau švariais drabužiais. Pasinaudojusi proga pažvelgiau į savo atvaizdą. Maniau, kad baisiai nusivilsiu savimi, tačiau, zombių užpuolimo atveju, nebuvo jau taip blogai. Mano nepaklusnūs tamsiai rudi plaukai vis dar saugiai kybojo surišti į kuodą viršugalvyje. Paliečiau ranka skruostą ir patryniau purvą nuo jo. Mano veidas buvo murzinas, tad teko gerokai jį patrinti su džemperio rankove. Ir kodėl gi Hemas nepasakė, kad aš tokia išsitepusi?

Kai apsivaliau savo veidą, pažvelgiau į strazdanėles ant nosies. Nei mano mama, nei tėtis jų neturėjo. Tokias turėjau tik aš ir Džo. Strazdanos nebuvo ryškios, iš toliau jos visai nepastebimos, tačiau mama minėjo, kad jas paveldėjau iš senelių, kurių taip ir neteko niekada pažinti.

Išėjusi iš persirengimo kabinos, tyliai nusliūkinau į maisto ir gėrimų skyrių. Dar kartą patikrinau kiekvieną lentyną, kiekvieną kampelį. Radau tik kolą ir sultis, kurie ir taip jau buvo surūgę.

Liečiau butelius, žiūrinėjau jų etiketes. Daugelis buvo alkoholiniai. Kadangi Alkatrase buvo griežta tvarka, tai bet koks alkoholinis gėrimas buvo normuojamas. Tad dažniausiai, bent jau mūsų rajone, jų ir nepardavinėdavo, o šioje parduotuvėje alkoholinių gėrimų pasirinkimas buvo tikrai didelis.

Nebuvau ragavusi alkoholio. Galbūt tai vienintelis šansas jį išbandyti. Ant butelio etiketės buvo pavaizduotas piratas. Užrašas skelbė, kad tai romas. Atsukau butelį. Aitrus kvapas sudirgino nosies šnerves, tad susiraukiau. Visgi smalsumas buvo viršesnis. Tad užsiverčiau butelį ir gurkštelėjau šviesiai rudo gėrimo. Skystis nudegino gerklę. Skonis buvo bjaurus, jau geriau rinkčiausi konservuotą mėsą.