Blogio sala

2 epizodas

Pavalgę pietus visi užsiėmė savo darbais. Hemo tėvai ir mano mama bandė radijuje pagauti Alkatraso žinių stoties dažnį, Hemas su vaikais žaidė stalo žaidimus, o aš atsisėdusi ant savo čiužinio varčiau savo piešinių albumą. Jau išplėšiau tris lapus. Man nebesiseka taip piešti, kaip anksčiau. Dabar net atrodo, jog tuos piešinius piešiau ne aš, o visai kitas žmogus.

Gabumą piešti paveldėjau iš tėvų. Jie abu dailininkai. Bent jau buvo.

Mama nedaug pasakojo apie gyvenimą už Alkatraso ribų. Ji ir mano tėvas ten gimė. Ten užaugo. Išorėje jie susituokė ir kartu įkūrė meno galeriją. Gyvenimas buvo nuostabus, tačiau neilgam. Įvyko karas – apie tai mama mažiausiai kalba. Tada ji laukėsi manęs. Daug žmonių bėgo, bet nebuvo kur. Mano tėvai ir keli priglaustieji pasislėpė savo galerijos rūsyje. O kai karas pasibaigė, Išorės gyventojus ir mano tėvus ištrėmė į Alkatrasą. Neva suteikė antrąjį šansą išgyventi, nes Išorė buvo sugriauta ir nebetinkama kurti gyvenimus.

Alkatrase žmonės gavo būstus. Galėjo įkurti kokį menką verslelį, buvo įdarbinti. Mano mama dirba siuvykloje iki šiol. Tėvas dirbo metalo gamykloje. Viskas, kas buvo pagaminta Alkatrase, keliavo į Išorę, o salos gyventojai gaudavo menką atlyginimą, kurio užtekdavo susimokėti už elektrą, maistą, rūbus ir kitas prekes. Tad nesvarbu, jeigu turėtume daugiau pinigų. Nebūtų kam jų išleisti.

Nežinojau, ar už betoninės sienos, supančios salą, yra geresnis gyvenimas. Niekas nežinojo. Galbūt tie, kurie įkūrė Alkatrasą melavo. Gal Išorė buvo atkurta ir dabar ta vieta vadinosi Rojumi, o mes buvome Alkatraso kaliniai, nes senieji gyventojai buvo netinkami gyventi Rojuje.

-Mums trūksta žaidėjo. Prisijungsi?

Pakėliau galvą išsiblaškiusi. Į mane kreipėsi Hemas. Jis su vaikais žaidė kortomis.

-Aš nemoku,- papurčiau galvą ir vėl įsikniaubiau į savo piešinių albumą. Buvau atsivertusi paskutinį tėvo piešinį, kurį įsiklijavau čia. Tai buvo paukštis – feniksas apsuptas raudonų liepsnų.

-Išmoksi. Nagi, kelkis, tingine, ir ateik,- paragino Hemas.

Piktai užverčiau albumą, paslėpiau jį po savo pagalve ir nenoromis atsistojau. Krestelėjau ant kėdės. Hemas išdalino kortas. Aišku, kad mokėjau žaisti. Kai lankiau savaitgalinę mokyklą, išmokau žaisti pokerį. Per pertraukas slapčia stebėdavau berniukus žaidžiant jį. Dabar tie berniukai jau dirba metalo gamykloje. Mudu su Hemu dar neturime nuolatinio darbo. Kartais padedu mamai siuvykloje, o Hemas šlifuoja medieną kartu su savo tėvu jų garaže. Vyliuosi, kad iki to laiko, kol man sueis dvidešimt, nes nuo tada visi privalo dirbti, aš jau būsiu ištrūkusi iš Alkatraso.

Nespėjau nė kortų į rankas paimti, kai visi pagaliau išgirdome traškantį balsą iš viršaus. Per radiją prabilo Alkatraso žinių vedėjas, pasivadinęs Sakalu. Jis visada pasilikdavo viršuje ir pranešdavo, kas ten vyksta.

Radijas sutraškėjo užgoždamas Sakalo balsą, tačiau netrukus vėl girdėjome jį aiškiai.

-Labas vakaras, mieli Alkatraso žmonės,- pasisveikino jis džiugiai.- Štai ir pirmoji Slėpynių diena eina į pabaigą. Naktis artėja.- Sakalo balsas pritilo.- Linkiu visiems sulaukti ryto. Ir atminkit, mes protingesni už požemių pabaisas, nedarome kvailų dalykų ir nelendame į paviršių, kol gresia pavojus. Išgyvenome daugelį metų, išgyvensime ir šias naktis, nes mes nepasiduodame.

Sakalas pabaigai pranešė, kad šiąnakt gali kilti audra, nes dangus apsiniaukęs, o jūra banguoja kaip pašėlusi. Radijas keliskart sutraškėjo, kol visai pradėjo šnypšti. Hemo tėvas jį išjungė.

Visi nutilome. Mūsų laukė trys naktys. Žiūrėjau į savo rankas, sudėtas ant stalo, ir pagalvojau, jog Sakalas suklydo. Alkatraso žmonės jau seniai pasidavė.

•••

Paprastai slėptuvėje man nesisekdavo užmigti. Ištisas tris naktis praleisdavau atmerktomis akimis. Mama sakydavo, kad būtina pamiegoti, kitu atveju būsiu nervinga, o tokioje uždaroje patalpoje tai veikia ir kitus.

Tačiau šiąnakt buvo kitaip. Atsigulusi užmerkiau akis ir atsibudau tik kitą rytą. Visi jau buvo suskatę tęsti savo ritualo nykioje slėptuvėje.

-Kodėl manęs niekas nepažadino?- trindama akis paklausiau Hemo, kuris kaip tik buvo priėjęs prie savo daiktų.

-Tu labai saldžiai miegojai,- šyptelėjo jis.- Juk sakiau, kad ant šio čiužinio išsimiegosi puikiai.

-Po žeme neįmanoma išsimiegoti puikiai,- paprieštaravau ir pakilusi nuėjau į nedidelį vonios kambarį.

Atsipraususi ir atlikusi gamtinius reikalus išėjau lauk ir vos neįpuoliau į Hemą. Jis tarsi laukė manęs išeinančios.

-Bandau tave pralinksminti, kad negadintum ne tik savo nuotaikos, bet ir kitų,- vaikino balsas surimtėjo.

-Aš tai supratau.

-Galėtum pasistengti dėl savo mamos ir brolio,- pasakė Hemas žiūrėdamas į mane. Jis užstojo man kelią. Vadinasi teks jo atsikratyti.

-Juk nieko blogo nedarau tylėdama. Dar dvi dienos. Galiu jas iškęsti. Ir man visai nerūpi tavo priekaištai man.

Hemas tylėjo. Jis trumpam nusuko akis į šalį, bet netrukus jo melsvos akys vėl žiūrėjo į mane tarsi norėtų išvysti mano sielą.

-Užtat man rūpi, kad visiems būtų viskas gerai.

Tai pasakęs jis pasitraukė praleisdamas mane.

Praėjau pro jį nuleidusi akis ir vėl įsitaisiau ant čiužinio. Išsitraukiau iš po pagalvės piešinių albumą. Spoksojau į jo rudą sendintą viršelį. Būtent dėl to vengdavau Hemo. Jis visada rūpinosi kitais. Rūpinosi manimi tarsi pažinotų tikrąją mane. Nenorėjau to, artumas mane gąsdino, o Hemas siekė iškrapštyti mane iš tamsios bedugnės. Jis tikėjo, kad gyvenimas gali būti geresnis. Tačiau klydo, žmonės čia visi svetimi, vietoj sielų šešėliai. Alkatrasas ne tik kalinius pavertė zombiais. Salos gyventojai irgi tokie pat - jie jau prarado jausmus.