Blogio sala

4 epizodas

Plaudamasi rankas vonios kambaryje, spoksojau į savo dešinę ranką. Ant plaštakos turėjau tatuiruotę. Tiksliau tai buvo žymė. Išdeginta man gimus, kaip ir visiems vaikams, kurie gimė Alkatrase. Keturi skaitmenys - 0611. Mano gimtadienis. Birželio vienuoliktąją man suėjo aštuoniolika. Baigiau nedidelę Alkatraso mokyklą, kurioje mokė du mokytojai - vyras ir žmona.

O kas manęs laukė toliau? Nieko. Tik begalinė sala, iš kurios neįmanoma ištrūkti.

-Nieko gero,- nugirdau Sakalo žodžius.

Visi buvo susispietę prie radijo. Net ir mažieji. Sulaikę kvapą laukėme, ką pasakys Sakalas, tačiau ir jis pats buvo pasimetęs. Jau po vidurdienio, o sirena dar nekaukia. Paprastai dar iki dvyliktos valandos mes jau lįsdavome į paviršių.

-Kažkas ne taip,- pratarė Hemo mama. Ji susirūpinusi glostė savo dukrelės, kurią buvo pasisodinusi ant kelių, šviesias kasas. Mergaitė dar jaunesnė už mano brolį, bet jau suvokė, kas čia vyksta.

-Lauksim iki rytojaus. Sirena tikrai sukauks,- patikino Hemo tėvas.

-O jei ne?- tyliai paklausiau. Visi sužiuro į mane. Nemaniau, kad šie žodžiai nuskambės taip garsiai.

-Iki vakaro viskas išaiškės,- užbaigė Hemo tėvas ir pasitraukė nuo radijo.

Per visą savo gyvenimą man nebuvo kilusi tokia mintis, kad sirena gali nesukaukti ir kad zombiai gali pasilikti paviršiuje neribotam laikui. Tikriausiai ji niekam nebuvo kilusi, nes taip neturėjo nutikti. Tačiau vis dėlto atsitiko kažkas rimto, o tai reiškė tik vieną - mums gresia didelis pavojus.

.

Ketvirta diena. Taip ir nesulaukėme žinių. Naktį niekas nemiegojo, išskyrus mažesnieji ir tarp jų mano brolis. Bent jie gavo progą pailsėti nuo į paniką vedančių minčių.

Jau buvo po pietų. Sirenos negirdėti, o mes stovime prie mirties ir pamišimo slenksčio. Maisto liko tik likučiai, vandens neužteksime nė šiandien, o dar vienas iš Hemo brolių dvynių pradėjo kosėti ir karščiuoti. Vaistų neturime.

Oras slėptuvėje pasidarė tvankus. Kondicionierius veikė silpnai. Sėdėjau prie pat jo ir leidau vėjeliui pūsti man į veidą. Slėptuvėje tvyrojo tyla. Dar niekada ji nebuvo tokia gąsdinanti. Įtampa slėgė mus visus, tačiau pratrūkti nenorėjome nė vienas.

-Nieko nebus,- prabilo Hemo tėvas prasklaidydamas tvankų orą. Jis pakilo nuo kėdės ir pradėjo raustis savo daiktuose.- Ruoškis, Hemai.- Vyras numetė sūnui juodą kuprinę.- Eisim ten ir paimsim vaistų, vandens ir maisto. Imsim, ką rasim. Tik reikės labai greitai.

-Ar išprotėjai, Odai?- sukluso Hemo mama.- Nežinia, kas vyksta viršuje. Gal dėl to ir nekaukia sirena. Gal pabaisos įsisiautėjo ir jų nebegalima sukontroliuoti?

Mano mama tyliai sėdėjo ant kėdės prie sienos. Ji galėjo ką nors pasakyti ir tikriausiai norėjo, bet net lūpų nepravėrė. Žinojau, kad ji yra stipri, tikra kovotoja. Po tėčio mirties mama nepasidavė. Tačiau dabar jos tylėjimas išdavė, kad ji pritaria Odo minčiai.

-Neaišku, kiek mums teks čia išbūti,- tarė Hemo tėvas. Jis jau pasiruošė dvejas kuprines.- Atsargos baigiasi. Mirsim iš bado arba užsikrėsime ligomis. Dabar diena, o tokiu metu zombiai beveik nelenda į šviesą.

Beveik. Kaliniai nėra visiški zombiai. Realiai, jie tebėra gyvi. Tik tie nuodai pavertė juos gyvomis puvenomis. Tad saulės šviesa jų nė kiek nedegina, tiesiog padarui ji per ryški.

Hemo tėvas daugiau neklausė kitų pritarimų. Rodos, ir pats Hemas neturėjo pasirinkimo. Visgi vaikinas buvo fiziškai stiprus. Jo ryžtingas žvilgsnis atskleidė, kad jis pasiruošęs įveikti bet kokią kliūtį.

Žiūrėjau, kaip jie atidaro pirmąjį dangtį. Klausiau savęs, ar galėčiau taip pasielgti. Juk vieną kartą jau buvau priversta lipti į paviršių, kai mus surado zombiai. Galėčiau ir dar kartą. Baili mergaitė gal ir gyveno manyje, bet aš įstengiau ją užgožti. Ji negalėjo manęs įveikti.

Prieš lipdamas į viršų Hemas žvilgtelėjo į mane. Sugavau jo žvilgsnį, kuris buvo visiškai neįskaitomas. Hemas puikiai mokėjo nuslėpti savo jausmus, todėl matydavau tik jo vieną nuotaiką, kai jis visiems šypsodavosi. Tai, kas slėpėsi už to, buvo neįmanoma nuspėti.

-Privalai grįžti kartu su savo tėvu,- įsakė jam mama.

Hemas linktelėjo ir uždarė dangtį. Liko tik laukti.

.

Žiūrėjau į sieninį laikrodį ir skaičiavau laiką. Valanda. Dvi valandos. Tik tak. Tas tiksėjimas jau įsigėrė į mano smegenis.

Hemo brolis vis dar kosėjo. Karštis šiek tiek nuslūgo. Bet patalpoje darėsi vis karščiau. Nuo įtampos ir todėl, kad slėptuvė nėra pritaikyta likti ilgesniam laikui.

Mes laukėme. Negalėjau niekuo užsiimti, nes kas minutę vis pakeldavau galvą į laikrodį. Buvau įsitempusi, tad pradėjo skaudėti raumenis. Ir dar tas prakaitas. Jis žliaugė mano kūnu.

Staiga išgirdau cinktelėjimą. Hemo mama pakilo ir su nekantrumu priėjo arčiau dangčio. Jis netrukus atsidarė ir į vidų įvirto Hemas su savo tėvu. Jis jį prilaikė persisvėręs jo ranką per savo pečius.

-O dieve, kas atsitiko?- sunerimo Hemo mama.

Jis buvo sužeistas. Tėvo koja baisiai kraujavo. Vyras šlubčiodamas su sūnaus pagalba atsisėdo ant kėdės.

-Maisto arti jau neberadome,- sukandęs dantis ištarė Odas. Jis patraukė kelnių klešnę viršun. Ant jo blauzdos buvo gili įkandimo žymė.- Parnešėme kelis butelius vandens ir vaistų nuo karščiavimo.

Hemas tuoj pat paėmė vieną butelį ir pripylęs sau į delną vandens pradėjo plauti tėvo žaizdą.

-Neeikvok vandens,- sudraudė Odas. Jis liepė Hemui pasitraukti.- Teritorija aplink mūsų slėptuvę yra nuniokota. Nematėm nė vieno žmogaus, tačiau grįžtant mus pasitiko du zombiai.

Hemo tėvas nutilo leisdamas patiems suprasti, kas nutiko toliau. Jis pats apsirišo sau koją ir šlubčiodamas nusigavo iki savo sulankstomos lovos.

Žiūrėjau apimta panikos. Ką gi dabar darysim? Rytoj dar išgyvensim, bet kas toliau? Negaliu čia daugiau pasilikti. Man trūksta oro. Čia per ankšta. Tos pilkos sienos mane spaudžia prie žemės.

-Eše?

Nesuvokiau, kas į mane kreipiasi. Lyg per miglą mačiau artėjantį Hemą. Rankomis sugniaužiau sau gerklę. Pradėjau rėkti ir blaškytis, nes nebegalėjau įkvėpti. Baimė, kad mirsiu čia, po žeme, užgrobė mano plaučius.

Ėmiau dusti. Man reikėjo oro. Bet jau buvo per vėlu. Aklina tamsa pasiglemžė mano protą. Tada aš nualpau.