Blogio sala

17 epizodas

Nepajėgiau galvoti, kaip man pasisekė. Garsiai, vos atgaudama kvapą kalbinau Hemą, bandžiau išlaikyti jo sąmonę ir nuvesti į saugią vietą. Mano kojos vis dar drebėjo, bet tikriausiai prisidėjo ir nuovargis. Viena laimė, kad netoli metalo gamyklos buvo greitosios pagalbos centras. Nedidelė ir vienintelė ligoninė visame Alkatrase.

Mums pavyko pasprukti nuo zombių. Prieš savo akis mačiau, kaip jie mane nulydi. Visgi bijojau, kad pabaisos tiesiog leido man kiek atitolti nuo jų, jog galėtų gaudyti savo grobį, tad skubėjau kiek galėdama. Be to, ir Hemas stipriai kraujavo.

Alkatraso greitosios pagalbos centre lankiausi tik būdama, berods, dešimties, kai susirgau plaučių uždegimu. Toks susiraukęs gydytojas išrašė man vaistų ir išsiuntė namo. Ir dar aš čia gimiau. Gavau kodą ant rankos ir vakciną nuo maro ir tuberkuliozės. Daugiau ligoninėje lankytis neteko.

Pasinaudodama paskutinėmis jėgomis įtempiau Hemą į ligoninės koridorių, kur buvo registratūra - vienas stalas ir keli laukiamojo suolai. Greitai įjungiau šviesą ir nuvedžiau vaikiną į tolesnį kambarį. Jame buvo didelis gydytojo stalas ir kiek tolėliau, už užuolaidų, keturios lovos. Į vieną iš jų paguldžiau Hemą. Vaikinas susiraukęs padėjo galvą ant baltos pagalvės. Jis įstengė pramerkti akis.

-Kaip?...- Hemas krenkštelėjo.- Kaip praėjome pro zombius?

-Neklausk,- papurčiau galvą. Drebančiomis rankomis bandžiau nuimti nuo Hemo liemens savo kruviną džemperį.- Net neįsivaizduoju.

-Bet jie nepuolė...- vos išspaudė jis. Hemas sukando dantis, kol nuėmiau nuo kraujo sušlapusį drabužį.

-Geriau nekalbėk,- pasakiau jam. Džemperį numečiau ant grindų. Reikės vėliau paieškoti šiukšlinės.

Žvelgiau į žaizdą sparčiai galvodama ko imtis. Savaitgalinėje mokykloje mūsų nemokė, kaip išgelbėti žmogaus gyvybę.

Puoliau tuštinti visas spinteles ir stalčius iš viso pastato. Radau bintų, spirito ir tablečių nuo skausmo, kurias iškart daviau Hemui išgerti. Kiek žinojau, spiritas turėtų dezinfekuoti žaizdą. Bet skausmas užtat būtų nepakeliamas.

Mano rankos virpėjo, vos atsukau spirito buteliuką. Išpyliau skystį ant rasto merlio ir priėjau prie Hemo.

-Man reikia dezinfekuoti žaizdą,- pasakiau jam laikydama rankose varvantį merlių.- Radau spiritą, bet galiu ir su vandeniu...

-Gerai,- ištarė Hemas. Jis suėmė lovos kraštą, o kita ranka įsikirto į mano kairę ranką ir pradėjo kvėpuoti lėčiau ir giliau.

Suspaudusi vaikino ranką palinkau arčiau ir pradėjau valyti žaizdą. Hemas raukėsi iš nemalonaus skausmo laikydamas riksmą gerklėje. Stengiausi viską atlikti kruopščiai ir greitai, tačiau man ir pačiai buvo sunku. Netrukus visas merlius susikruvino, kaip ir mano ranka.

-Dabar nuplausiu kraują,- pažiūrėjau į Hemo akis.- Girdi? Svarbiausia neužmik, Hemai. Aš tuoj viską sutvarkysiu. Tada galėsi pailsėti.

Tiek kraujo panašiai mačiau, kai pabaisos užpuolė mano tėvą. Jo veidu žliaugė raudona srovė.

Ištiesusi drebančias rankas nuėjau prie kriauklės. Stipriai prisimerkiau norėdama išvyti tėvo žūties vaizdinį. Tada atsimerkiau ir iškvėpiau. Sušlapinau kitą merlio gabalėlį ir vėl grįžau prie Hemo.

Buvo sunku pastovėti ant kojų, bet visgi įstengiau atsispirti silpnumo pagundai. Perbraukiau ranka sau per kaktą, ant kurios kaupėsi prakaito lašeliai, ir pradėjau plauti žaizdą. Tikriausiai tabletė pradėjo veikti, nes vaikino kvėpavimas tapo tolygus ir jis pats labiau atsipalaidavo.