Blogio sala

16 epizodas

Jau buvo metas palikti metalo gamyklą. Žmonės ruošėsi miegoti, o mes susikrovę daiktus sliūkinom taip niekieno ir nepastebėti.

-Kaip manai, kodėl jis dingo?- Buvau užsidegusi noru išsiaiškinti daugiau apie senuko pasakojimus. Ir dabar tik susizgribau, kad jis nepasakė savo vardo.- Kodėl paliko mane gyvą lyg nieko ir nebūtų buvę?

-Kas?- Atsisuko į mane Hemas.

-Na, nežinau. Blogis, blogybė, beprotystė?- vardijau, nes tikrai nežinojau, kaip Tai pavadinti.

-Aš tuo labiau nežinau, Eše. Neklausinėk manęs tokių dalykų,- paprastai pasakė Hemas ir vėl atsisuko į kelią.

Netikėjau, kad jis nieko nežino. Juk Hemas daugiausia laiko būdavo su manimi, proto užtemimo metu. Kažkodėl jis nenori apie tai prabilti.

Jau artėjome prie durų, kai staiga mus sustabdė Martos balsas.

-Nesupratau?

Hemas sukando dantis ir lėtai atsisuko į savo seserį.

-Tau ir nereikia suprasti,- Hemo balsas buvo bejausmis. Man jau pažįstamas.

-Rodos, mes susitarėme, Hemai,- Marta suraukė kaktą. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.- Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų. Turime būti kartu. Hemai, aš juk tavimi rūpinuosi.

-Rūpiniesi?- vaikino balsas paaštrėjo.- Kaip tu gali manimi rūpintis, jei tau niekas nerūpi?! Nepasakei man, kad ruošiesi pabėgti. Palikai kažkokį kvailą raštelį. Kaip drįsai rašyti, jog myli mus, jei norėjai pabėgti viena. Jei ne Todas ir Džesis, tai būtum ir juos palikusi, ar ne? O gal tau jie nebuvo svarbūs? Gal taip ir norėjai jų atsikratyti? Atsikratyti visų?!

-Nereikia, Hemai,- Martos akyse kaupėsi ašaros. Rodos, brolis užgavo jos jausmus. Tačiau vis tiek negalėjau pateisinti Martos. Ne aš turėjau ją teisti.- Nenorėjau jų palikti. Juos pasiglemžė jūra. Aš nekalta!- Marta jau nebesuvaldė ašarų.- Visus praradau, nenoriu prarasti ir tavęs!

Moteris ėjo arčiau Hemo, tačiau jis pasitraukė žingsnį atgal parodydamas, kad nenori jos prisileisti.

Marta pradėjo purtyti galvą. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties manimi.

-Ar tai ji? Ar ji tau susuko galvą? Ta pamišėlė, dėl kurios tu prašvaistei savo laiką?!- Martos žodžiai smigo man į širdį.- Ji nepasikeitė, Hemai. Ji ta pati beprotė, nesikalbanti su niekuo ir atstumianti visus, kurie nori padėti, įskaitant ir tave.

-Nustok!- suriko vaikinas pažadindamas visus žmones. Jis buvo įpykęs.- Nustok pagaliau taip elgtis.

Marta tylėjo. Ji ašarotomis akimis žvelgė į Hemą.

Ir tada netikėtai pasigirdo sprogimas. Jis nugriaudėjo visai netoli durų. Akimirką mano širdis sustojo. Taip pat, kaip ir laikas.

-Eše!- spėjo sušukti Hemas, kai staiga sprogo visas išėjimas.

Marta susiėmė ir suskato kelti kitus, o Hemas mane tempėsi į kitą gamyklos pusę.

Vyko sujudimas. Visi lyg susitarę pradėjo krautis daiktus ir ieškoti išėjimo. Visgi Martai nepavyko nuraminti žmonių. Jie buvo išsigandę, įkalinti sprogimo zonoje, tad pradėjo lipti vieni kitiems per galvas. Jaučiausi išsiblaškiusi, į mane trankėsi žmonės, bet ačiū dievui, tvirtai spaudžiau Hemo ranką.

Sprogimai aidėjo aplinkui gamyklą. Rodės, kad visi išėjimai buvo užblokuoti. Žmonės bandė pulti prie avarinių išėjimo durų, tačiau ten kaip tik tuo metu nuaidėjo sprogimas išmušdamas sieną. Pamačiau negyvus kūnus, negalėjau atitraukti akių nuo kraujo ir išsimėčiusių kūno dalių.