Blogio sala

20 epizodas

Nepraėjo nė penkios minutės, kai pro angą duryse vidun buvo įmestas mažas butelis vandens ir tabletės. Suskatusi pasilenkiau viską surinkti.

-Ačiū,- padėkojau prieš pat užsiveriant angai. Atsako negavau, bet vyliausi, jog Sodžas išgirdo.

-Štai.- Padaviau Hemui baltą tabletę ir vandens užsigerti. Vaikinas išgėrė visą nedidelį buteliuką. Hemas šiek tiek drebėjo, nuo jo tebevarvėjo prakaitas, o akys buvo paraudusios. Kad tik tie vaistai jam padėtų, kartojau sau mintyse.

-Hemai, vis tiek reikia patikrinti žaizdą,- tariau. Kad ir kaip nenorėjau jos apžiūrėti, visgi reikėjo patikrinti, ar žaizda nepūliuoja.

Vaikinas linktelėjo. Jis išsitiesė ant lovos ir pakėlė marškinėlius.

Stengiausi neparodyti, jog jaučiu silpnumą, nes jutau Hemo žvilgsnį. Vaikinas nenuleido nuo manęs akių, kol atvyniojau jau pradedančią gyti žaizdą. Vadinasi vaistai tikrai padėjo daugiau nei tikėjausi.

-Viskas gerai,- patikinau.- Karštis irgi turėtų greitai atslūgti.

-Kodėl tai padarei?- netikėtai prabilo Hemas.

Nustojau vynioti tvarstį ir klausiamai pažiūrėjau į jį.

-Mudu bučiavomės...- sušnibždėjo Hemas tarsi sienos galėtų klausyti ir jis norėtų nuo jų tai nuslėpti.- Atrodo, jog išsigandai.

Nuleidau akis ir užbaigiau surišti žaizdą. Hemas atsisėdo. Dabar mudu buvome labai arti vienas kito. Net jutau jo šiltą kvėpavimą.

-Ne, man to reikėjo,- ištariau taip pat tyliai. Iš visų jėgų stengiausi žiūrėti ne į Hemo lūpas, o į akis.- Tada prisiminiau viską. Šnabždesius, negyvus žmones. Išsigandau ne bučinio, o to, kas buvo mano galvoje.

Staiga patalpos durys prasivėrė su trenksmu. Krūptelėjome abu vienu metu ir pasukom galvas link pravirų durų.

-Vaistai jau turėjo suveikti,- tarė garsiai Sodžas. Už jo buvo dar du kareiviai.- Metas pasimatyti su vadu.

Rodos, Sodžas mėgavosi tai mums pranešdamas. Jis palaukė, kol mes prieisime arčiau, tada ranka mostelėjo kareiviams su rimtais veidais. Šie mudu vos ne stumte išstūmė iš patalpos, tačiau nesulaikė. Turėjome eiti paskui Sodžą, o jie mums už nugarų.

Ėjome ilgu koridoriumi. Mus gaubė tyla, kuri nieko gero nežadėjo. Jaučiau, kaip sušylu, tačiau rankos anaiptol - atrodė, kad liečiu ledą.

Netrukus priėjome ir koridoriaus galą. Sodžas pravėrė duris ir įėjęs pirmasis palaukė mudviejų su Hemu. Kareiviai paskutiniai uždarė duris ir atsistojo priešais jas saugodami išėjimą.

Baugščiai apsidairiau patalpoje, kurioje atsidūrėme. Blankus apšvietimas leido įmatyti tamsias sienas, apkaltas tokiu pat metalu, kaip ir koridoriuje. Didžiąją kambario dalį užėmė taip pat metalinis stalas, prie kurio sėdėjo man dar nematyta žmogysta. Spėjau, kad tai ir buvo Vinsas.

-Su visa pagarba, džiaugiuosi, kad judu dabar stovite priešais mane,- apsimestinai draugišku tonu prabilo Vinsas. Įžiūrėjau jo pražilusius netvarkingus plaukus ir rudas akiplėšiškas akis. Vyras tarsi grobuonis žiūrėjo į mus.- Vos tik supratau, kad saloje yra du nuo žmogučiai, kurių dar neprigriebė Blogis, užsinorėjau juos pamatyti. Pagalvojau - kas tie ypatingieji?

Suklusau, kai Vinsas paminėjo Blogį. Vadinasi jis žinojo. Galimai daug daugiau nei aš ir Hemas.

-Tikriausiai dabar nė velnio nesuvokiate, apie ką tas senis pliurpia.- Vinsas su kėdė šiek tiek atsitraukė nuo stalo.- Judu aš jau pažįstu - Vonsas ir Kvelert. Vaikinas gimė metais anksčiau Išorėje, kartu su tėvais persikėlė į salą tuoj pat prieš Ešės Kvelert gimimą. Dvi jau senokai pažįstamos laimingos šeimos atsikraustė į Alkatrasą - tobulą apsaugą nuo Išorės pavojų. Na, o kalbant apie mane - mano tėvas įkūrė čia kalėjimą prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Laikas ėjo, kalinių daugėjo. Vieni buvo tikrai kalti, kiti pakliuvę per klaidą. Niekam tada tai nerūpėjo. Kalėjimo prižiūrėtojai turėjo valdžią, gąsdindavo kalinius, juos sumušdavo, jei reikėjo, o kartais ir dėl pramogos. Alkatrase buvo ne pyragai. Visi čia papuolę kaliniai užbaigdavo dienas saloje.

Nuo kiekvieno Vinso žodžio man vis labiau gniaužė kvėpavimą. Mano raumenys buvo taip įsitempę, kad net jutau skausmą.

-Mano tėvas buvo žiaurus,- nusijuokė Vinsas ir papurtė galvą.- Ne, ne, per silpnai pasakyta. Išorė nežinojo, kas dedasi su kaliniais, kur dedami jų sudžiuvę kūnai ir kodėl sala staiga tapo tuščia. Mano tėvas su kitais kalėjimo prižiūrėtojais buvo taip apsvaigę nuo smurto galios, kad net nepagalvojo apie pasekmes. Žinote, kokie dalykai pradėjo dėtis saloje?- Vinsas žiūrėjo į mus klausiamai, tačiau jau ir taip buvo aišku, kad jis to atsakymo nesulauks.- Vieną dieną visi kaliniai iki vieno sustingo. Kad ir kiek juo talžė prižiūrėtojai, kaliniai nejudėjo ir net beveik nemirksėjo. Jie ištardavo tik kelis žodžius: "Jis jau čia". Tai nepaliaujamai skambėjo iš jų vos pravertų lūpų. Tai buvo ženklas. Iš nukankintų kalinių skausmo, neapsakomo žiaurumo saloje susikūrė Blogis. Mano tėvas dar to nesuvokė, bet jis sukėlė prakeiksmą nunuodydamas trisdešimt tris kalinius. Tačiau šie nemirė. Jie iki šiolei gyvi ir kvėpuoja, o jų kūnai pūva iš lėto. Gyvi lavonai tapo Blogio pakalikais.

Vinsas nutilo. Jo rudos akys nužvelgė mūsų užslėptas reakcijas. Tarsi sulaukęs tinkamo ženklo, vyras nutarė tęsti.

-Žinoma, Išorė nei nenutuokė apie prakeiksmą. Sala buvo tuščia. Tiesiog tobula vieta apsisaugoti nuo mirštančios Išorės,- nusikvatojo Vinsas.- Bet, deja, Alkatrasas jau buvo užimtas. Dar jaunas, gal šiek tiek vyresnis už jus, atvykau į salą kupinas susidomėjimo. Vos tik radau tėvo užrašus, kuriuose jis aprašė, kas dėjosi saloje, kaip visiems pasimaišė protas, nustėrau suvokęs, jog niekada iš čia nepabėgsiu. Netikėta audra jūroje, balsai mano galvoje ir pagaliau zombiai. Visa tai yra prakeiksmas. Kas pateko į šią salą, tapo visiems laikams įkalintas.

Staiga prisiminiau, kaip Marta pasakojo, kad ji negalėjo praplaukti pro vartus. Viso to pasekmė - sala pasiėmė jos vyro ir sūnaus gyvybes.

-Visgi per kelerius metus suradau išeitį. Prakeiksmą galėjo nutraukti, o tam reikėjo išpirkti mano tėvo ir kitų kalinių prižiūrėtojų kaltę. Tuomet Blogis nebegalėtų maitintis mirtimi ir išnyktų.

Nežinau, kodėl Vinsas viską pasakojo labai atsainiai, bet tai vis tiek privertė mane juo patikėti.

-Sala ir vėl turėjo tapti kalėjimu. Išlaisvinau pabaisas, kad Blogis galėtų išgalabyti visus paviršiuje. Šiek tiek pasprogdinau, įvariau žmonėms baimės. Blogis tai užuodė. Bet judu išgyvenote. Velniai žino kodėl atsparūs tam suknistam prakeiksmui. Vienas mano kareivių slėpėsi kartu su žmonėmis metalo gamykloje. Jis matė, kaip zombiai judu paleido. Tačiau tada man dingtelėjo. Galbūt judu esate ypatingi. Ties jumis prakeiksmas užsibaigs ir aš būsiu laisvas,- Vinsas išsišiepė. Jo dantys jau buvo nekokios būklės. Kaip ir jo protas.- Tikriausiai, Eše, jau matei jį? Ech, norėčiau ir aš, bet mano laikas dar neatėjo.- Vinsas linktelėjo tiems dviem kareiviams ir Sodžui.- Vesk juos ten. Jei Blogis negali jų pasiimti, tegu ateina patys.

Pajaučiau, kaip mano širdis šoktelėjo per gerklę. Sodžas sugriebė mane už žasto, o kiti du kareiviai suėmė Hemą. Mus išvedė laukan į koridorių. Muisčiausi, spyriojausi, tačiau kareivis buvo pernelyg stiprus. Mus vedė koridoriumi, kuris netikėtai pradėjo tamsėti. Pasukome į kairę ir tada pastebėjau akmeninę sieną, nuo kurios sklido šaltis. Mes leidomės žemyn. Į didesnę tamsą.

Bandžiau gręžtis atgal ir ištraukti ranką iš Sodžo gniaužtų, tačiau nepavyko. Sustojome pasiekę metalines storas grotas. Sodžas tuoj atrakino didžiulę spyną ir pravėrė sutrūnijusius vartus.

-Sodžai,- meldžiau, bet kareivis į mane net nepažiūrėjo.

Kiti du vyrukai įstūmė Hemą vidun į akliną tamsą. Atėjo ir mano eilė. Kareivis netikėtai prikišo lūpas prie mano ausies ir kiek galėdamas tyliau sušnibždėjo:

-Nepasitikėk tuo, ką išvysi.

Jis tuo pat metu įkišo man į rankas žibintuvėlį ir tada įstūmė į tamsą. Atsitrenkiau į Hemą. Vaikinas sulaikė mane už pečių. Kai spyna sutraškėjo pranešdama, jog mes įkalinti, atsidusau išleisdama pro burną garus.

-Ką jis tau pasakė?- paklausė Hemas atsukęs mane į save.

Sodžo žodžiai tebeskambėjo mano galvoje. Jie pynėsi su Vinso pasakojimu, tačiau aiškiai suvokiau, ką kareivis norėjo pasakyti.

-Kad turiu įveikti tai, kas yra požemiuose.