Blogio sala

8 epizodas

Šie namai buvo jaukesni nei pastarieji. Kambariai buvo suversti, tikriausiai šeimininkai išskubėjo palikdami netvarką. Rodos, dar net jutau tą skubėjimo iš baimės kvapą.

Kadangi atsikėliau anksčiau už Hemą, sumaniau pašniukštinėti. Virtuvėje, viršutinėje lentynoje, radau praplėštą sausainių pakelį. Laikydama jį rankose, galvojau, kad tik pati apgaunu save. Arba savo skrandį.

Fermoje buvo ir vandens, tad galėjau normaliai atsiprausti. O susiradusi tuščią butelį prisipyliau vandens ir įsimečiau į kuprinę. Tada baigiau iššniukštinėti visas spinteles ir spintas, tačiau daugiau jokio laimikio neradau.

Atsisėdau prie virtuvės stalo. Mano pilvas baisiai gurgė, tad suvalgiau du sausainius. Jie nebuvo tokie skanūs, kaip atrodė. Vanilės skonis jau buvo išgaravęs.

Kaip ir turėjau numatyti, šaldytuvas buvo absoliučiai tuščias. Įsimečiau likusius sausainius į kuprinę. Padėjusi ją ant virtuvės stalo, nuėjau prie lango. Žiūrėdama į tuščią kiemą, svarsčiau, kur pasislėpė namo šeimininkai. Fermoje elektra buvo išjungta, taigi jie tikrai buvo pasiruošę slėpimuisi. O kadangi ferma buvo viena iš geresnių vietų pasislėpti, tai šeimininkai turėtų būti netoliese. Ir jeigu jie dar gyvi, galėtų suteikti mums pagalbos.

Pasukau galvą į lentyną. Joje buvo televizorius. Tik visai netoks, kokius turi visi Alkatraso gyventojai. Šis buvo kur kas senesnis, bet tikriausiai taip pat transliavo senas laidas dar, kai Išorėje gyveno žmonės ir niekas nežinojo apie Alkatrasą.

Šalia televizoriaus stovėjo nuotrauka rėmelyje. Priėjau arčiau. Nuotraukoje buvo besišypsanti šeima: vyras su šiaudine skrybėle, moteris, prie savęs priglaudusi nedidelį berniuką, ir mergina, atsiklaupusi ant žolės. Rodos, buvo žmonių, kurie puikiai gebėjo kurtis savo gyvenimus Alkatraso saloje.

Man bežiūrint į nuotrauką, netikėtai išgirdau klyksmą. Žvilgtelėjau pro langą ir išvydau šviesiaplaukę merginą - tą pačią iš nuotraukos. Ją vijosi pabaisa.

-Hemai!- sušukau ir puoliau prie durų.

Vaikinas netrukus nusileido žemyn. Neįsivaizduoju, ką jis ten tiek ilgai veikė. Tikriausiai šalinosi manęs.

Hemas pripuolė prie atidarytų durų. Pamatęs situaciją, jis iš virtuvės staigiai atsinešė peilį. Protinga pistoleto nenaudoti, kol yra kitų ginklų.

-Lauk čia,- paliepė man, o pats išbėgo laukan ir vienu taikymu smeigė peiliu zombiui į galvą.

Mergina vis dar kliuvinėdama bėgo link manęs, kol galiausiai griuvo į mano glėbį.

-Padėkit,- sušvokštė ji pakėlusi galvą į mane.- Jis mane valgo!

Merginos pamėkliškas žvilgsnis vertė mane pašiurpti. Grįžęs Hemas padėjo man ją paguldyti ant sofos. Mergina vis nenorėjo paleisti mano rankų.

-Jų čia pilna! Jie visur!- rėkavo ji.

-Nurimk. Zombių čia nėra.- Bandžiau ištraukti savo rankas. Mergina buvo tiesiog nevaldoma.

Hemas nuėjo kažko į virtuvę. Pamačiau, kad jis grįžo su stikline vandens, ir šliūkštelėjo jį merginai tiesiai į veidą.

Tai padėjo jai nurimti. Ji kelis kartus kostelėjo, tada šviesiai žaliomis akimis pažvelgė į mus.

-Ar aš saugi?- pralemeno mergina.

-Kol kas,- ištarė Hemas ir nuėjo į virtuvę. Akies krašteliu mačiau, kad jis darinėja spintelių dureles.

-Aš ten viena su broliu,- tarė mergina. Ji buvo panašau amžiaus, gal metais jaunesnė.- Mūsų tėvai išėjo ir nebegrįžo. Mums reikėjo maisto. Tada aš išlindau iš slėptuvės. Bet juk čia nėra maisto, ar ne?- Ji pažvelgė į mane išplėstomis akimis.- Juk mes viską sunaudojom. Čia nieko nebėra.