Blogio sala

19 epizodas

Girdėjau žuvėdrų klegesius. Rodos, jos buvo visai arti manęs. Tačiau ne tik tai pasiekė mano ausis. Šnabždesiai. Girdėjau vienas per kitą besipinančius šnabždesius.

Bet vienas balsas visgi išsiskyrė iš kitų. "Čionai, Eše,"- kvietė jis mane, tačiau niekur nejau. Sėdėjau nejudėdama ant žemės, kelius prisitraukusi prie krūtinės, o akis įsmeigusi į lavonus. Jais buvo nuklota visa žemė.

-Eše, eime iš čia.- Staiga išgirdau aiškų balsą. Pakėlusi akis išvydau mėlynakį vaikiną.- Tai aš, Hemas.

Vaikinas man nusišypsojo paguodžiančia šypsena. Tai tikrai buvo Hemas. Atpažinusi jį atsistojau. Nužvelgiau sąvartyno teritoriją. Tačiau čia tebuvo šiukšlių kalnai.

-Mes prakeikti,- sušnibždėjau susigūžusi. Žodžiai atrodė bereikšmiai. Neprisiminiau, kodėl buvau čia, kaip atėjau. Tik krūtinę raižė ledinis šaltis palikdamas amžiną Blogio pėdsaką.

.

Atsibudau pažadinta vandens kapsėjimo ant savo veido. Pašokau tarsi ant manęs būtų užpiltas visas kibiras vandens. Nusivaliau nuo veido rūdiną vandenį ir apsidairiau. Patalpoje buvo tamsu ir drėgna. Girdėjau tik vandens lašėjimą. Daugiau jokių balsų ar ženklo, kad čia dar kas nors yra. Jaučiau, jog mano nugara šlapia nuo susidariusios pelkės, tad atsistojau ir pasirąžiau. Rodos, išgulėjau kelias valandas, net raumenys sustingo.

Įtraukiau į savo plaučius pelėsių dvoko, tačiau tai nesutrukdė man susigaudyti. Buvau įkalinta požemyje. Ši patalpa šlapiomis sienomis neturėjo nei langų, nei grotų, bet akims pripratus prie tamsos galėjau įžiūrėti duris.

Žengiau žingsnį, kai staiga man apsisuko galva ir vos nepargriuvau. Tikriausiai man gerokai trinktelėjo į galvą. Pirštais ties pakaušių užčiuopiau šlapumą. Tai nebuvo vanduo.

Mane apėmė nerimas. Nė neįsivaizdavau, kur aš, kas mane čia atgabeno ir kas bus toliau. Mažais žingsniais nusigavau iki durų. Pridėjau ausį prie šalto metalo ir bandžiau pagauti bent menkiausią garselį. Tačiau girdėjau tik tą prakeiktą lašantį vandenį.

Pasitraukiau nuo durų ir sustojau vidury patalpos. Pakėlusi galvą pamačiau vamzdžius. Iš ten ir kaupėsi vandens lašai. Mane sukaustė baimė. Vieninteliai požemiai buvo zombių kalėjimai. Tad arba buvau lygiai toje pačioje vietoje, kur prieš keliasdešimt metų buvo pražudyti Alkatraso kaliniai, arba kažkas išsikasė naujus požemius.

Neiškentusi priėjau prie durų ir pradėjau jas daužyti. Man nerūpėjo, ar manęs ateis zombiai, ar Keitė. Požemiai mane baugino labiau už bet kokį siaubą.

Staiga išgirdau, kaip atšaunamas durų skląstis. Atsitraukiau ir išsigandusiu žvilgsniu stebėjau, kas bus toliau.

-Kodėl triukšmauji, mažute?- saldžiai tarė balsas už durų.

Netrukus išvydau ir patį balso savininką - keletą metų vyresnį tamsiaplaukį vaikiną, apsirengusį kareiviškais drabužiais. Jo rankose buvo šautuvas.

Pasimečiau nebežinodama, ką sakyti. Mano galva vis dar nedirbo, be to, visai nesitikėjau, kad kas nors atidarys duris.

-Na, tai ką pasakysi?

Vyrukas atrodė nuobodžiaujantis. Pastebėjau jo įdegusią odą, vadinasi jis netūno kiauras paras požemyje.

-Aš noriu į tualetą,- išpyškinau ir dar pridūriau.- Ir valgyti.

Vaikinas šyptelėjo parodydamas baltus dantis. Jam besišypsant po apatine lūpa išryškėjo randas. Nejučia akimis užtikau ir daugiau randų ant abiejų rankų.

-Žinoma,- ramiai ištarė jis ir pasitraukė nuo slenksčio duodamas ženklą, kad galiu išeiti.

Jau maniau, kad vyrukas uždės man antrankius ar įrems į nugarą šautuvą, tačiau jis tik ranka parodė eiti tiesiu siauru koridoriumi.