Blogio sala

18 epizodas

Šnabždėjimas tebekirbėjo mano galvoje. Balsų netgi dar padaugėjo. Atrodė, kad mane supa daugybė žmonių, tačiau kai atsisukdavau, matydavau tik tuščius apleistus pastatus ir rūką.

Netrukus visi šnabždesiai susimaišė į vieną. Priešais savo akis išvydau gulinčius negyvus žmones. Visa žemė buvo nuklota lavonų. Jaučiau, kaip baimė užgniaužia man gerklę ir tarsi nematoma ranka pagriebusi už kojų verčia mane parkristi.

Laikiausi kiek galėdama. Žinojau, kad visa tai tik mano galvoje, nes kūnai šioje vietoje atsirado iš niekur. Mąsčiau blaiviai, savo protu, be to, buvau įsitikinusi, kad kažkur jau tai buvau mačiusi. Staiga susivokiau, kad mirusieji man vaidenosi per proto užtemimus.

Mačiau pažįstamus perbalusius veidus. Senukas, kurio vardo taip ir nesužinojau, Sakalas, liesasis berniukas pasidalinęs su manimi bandele, Lika ir tikriausiai daugybė kitų, kuriuos bent kartą gyvenime buvau mačiusi. Jie visi jau buvo mirę. Nejudėdami gulėjo ant šaltos žemės, pramerktomis akimis, lyg dar nepaliesti zombių. Girdėjau būtent šių žmonių šnabždesius. Jie, rodos, tarė mano vardą, tačiau kitų žodžių negalėjau suprasti.

Pamačiau ir Fedžą, vyrą, kurį buvome sutikę prieplaukoje. Pasirodo, jis neišsigelbėjo. O dabar gulėjo tarp kitų negyvųjų. Nustebau šalia jo pamačiusi klūpančią Keitę, jo dukrą. Juodaplaukė mergaitė buvo nuleidusi galvą ir glostė savo tėvo plaukus. Nesupratau, kaip ji gali jį matyti, jeigu tebėra gyva. Čia buvo kažkas ne taip.

"Vienas po kito",- staiga išgirdau jos šnabždėjimą visai prie pat mano ausies. Jis išsiskyrė iš kitų, kol galiausiai liko tik jis vienintelis. "Vienas po kito",- kartojo Keitė monotoniškai. Norėjau trauktis nuo lavonų atgal, bet buvau sustingusi it ledas. Šaltis laižė mano kūną, o karštis degino kaklą. Mintyse klykiau Keitės vardą, raginau ją bėgti, tačiau iš tikro negalėjau pajudinti nė vieno savo kūno raumenėlio. Buvau tarsi suparalyžiuota.

Netikėtai Keitė nustojo glostyti savo tėvo plaukus. Ji nepakeldama galvos lėtai atsistojo. Mergaitė buvo išsipurvinusi. Jos rusva suknelė raukšlėta, o plaukai išsidraikę. Staiga Keitė pakėlė akis į mane.

-Jie krito vienas po kito,- ištarė ji balsu. Jos veide staiga atsiradusi piktdžiugiška šypsena privertė mano kraują sustingti. Keitė šypsojosi žiūrėdama į mane.- Bet tai dar nesibaigė, Eše.

Tarsi kraujas į smegenys mano mintis užplūdo suvokimas, kas iš tiesų yra ta nekaltai atrodanti mergaitė.

"Lyg pats blogis alsuotų į mane..." Prisiminiau savo pačios žodžius.

Nejučia pražūtingas karštis užgniaužė mano gerklę. Pradėjau kosėti, o Keitė tik juokėsi mažo vaiko balseliu.

-Hemai!- surikau kiek galėdama, tačiau mano šauksmas atsimušė į rūko sieną.

Keitė nutilo. Ji įbedė savo pilkas akis į mane.

-Turi pati su tuo susitvarkyti, Eše,- tarsi priekaištaudama prabilo ji ir nusisuko.

Vos tik Keitė dingo rūke šaltis ir karštis pasitraukė nuo manęs, o lavonai išnyko lyg čia jų ir nebūtų buvę. Palengva pradėjau kvėpuoti. Atgavau savo jėgas, vėl galėjau judėti.

Dairiausi aplinkui norėdama įsitikinti, ar tai tikrai tebuvo vizija. Tačiau mirtina tyla ir rūkas, apsupęs pastatus įrodė, kad ką tik regėjau, tebuvo mano galvoje. Kaip ir kitos mano vizijos per proto užtemimus. Viskas kartojosi: negyvėliai, jų šnabždesiai, kurie man buvo panašūs į įspėjimus, ir Blogis. Tačiau tuo pačiu supratau, kodėl Hemas nenorėjo, jog prisiminčiau, kas vykdavo beprotystės metu. Mirusiųjų našta. Ji man užspausdavo širdį tarsi akmuo.

-Tu manęs nepasiimsi,- sušnibždėjau akylai dairydamasi nykstančiame rūke.- Girdi? Aš tau nepasiduosiu.

Staiga išgirdau mergaitės juoką. Bandžiau susigaudyti, iš kurios pusės jis sklinda, tačiau mačiau vien tik apgriuvusius pastatus.

-Eše? Čia tu?

Balsas, pasiekęs mano ausis, akimirksniu sugrąžino mane į tikrovę.

Priešais mane stovėjo neaukštas vienuolikmetis berniukas. Rūkas jau buvo išsisklaidęs, todėl galėjau įžvelgti brolio akyse didžiulę nuostabą. Nieko nelaukusi priėjau arčiau ir atsiklaupusi stipriai jį apkabinau. Džo taip pat suspaudė mane savo smulkiomis rankelėmis.

Nejučia mane užplūdo džiaugsmo ašaros. Negalėjau jų sulaikyti.

-Ar tau ir vėl blogai, Eše?- susirūpinęs paklausė Džo. Šiek tiek atsitraukiau nuo jo ir nusivaliau ranka ašaras. Tada prikandusi lūpą papurčiau galvą.

Neturiu nė menkiausio suvokimo, kodėl Blogis vis dar manęs neprigriebia, tačiau nelauksiu, kol jis tai padarys. Privalau jį sustabdyti. Visi turi silpnybes. Net ir pati didžiausia blogybė.

.

Jie visi tikrai buvo gyvi. Mano mama, Džo ir Hemo šeima. Sakė, kad išėjo iš slėptuvės tuoj pat kitą dieną po mūsų dingimo ir slėpėsi mūsų namuose, senojoje slėptuvėje. Visgi ten nebuvo saugu, jie turėjo keliauti ieškoti kitos vietos.

-Mudu su Hemu apėjome beveik visą salą, o dabar apsistojome ligoninėje,- papasakojau trumpąją mūsų kelionės versiją. Nemanau, kad dabar tinkamas metas viską smulkiai pasakoti.

-Tai galime eiti ten,- pasiūlė Hemo mama. Jai į ranką buvo įsikibusi mažoji Hemo sesutė. Gerai, kad ji nė kiek nebuvo panaši į Keitę.- Labai pasiilgau Hemo. Ar jam viskas gerai?

Linktelėjau iš nekantrumo. Buvau tokia laiminga, kad mano šeima gyva, jog net užmiršau Hemo sužeidimus.

Ir dar mudviejų bučinį. Apie jį išvis nenorėjau galvoti. Net atrodė, kad bučinys tebuvo mano vaizduotė.

Vos ne pirmoji skyniausi kelią į ligoninę. Galvoje net šmėstelėjo mintis, jog galėtume ten ir pasilikti. Deja, tai buvo taip kvaila, nes sala mūsų nepaliks gyvų. Jei ne zombiai, tada būsime susprogdinti.

Pravėrusi ligoninės duris, suleidau visus vidun. Saulė jau buvo patekėjusi, tad išjungiau šviesas ir pakėliau žaliuzes, kad saulės spinduliai įsibrautų į patalpas.

-Hemai,- pakviečiau jį, tačiau vaikinas neatsiliepė. Pamaniau, kad jis kietai įmigo, tad nuėjau į kitą kambarį pažiūrėti.

-Hemai,- dar kartą kreipiausi į jį, bet jo nebuvo čia. Užuolaidos buvo atitrauktos iki galo, o Hemas negulėjo nė vienoje iš lovų.

Staiga kažkas pasalūniškai trenkė man į galvą. Pajutau šaltą metalą ir jo sukeltą aštrų skausmą. Jis perrėžė mano galvą, o akyse sužibo tamsa. Tada netekau sąmonės.