Blogio sala

10 epizodas

-Nejudėkit,- paliepė aukštas vyras su languotais raudonais marškiniais ir nukreipė ginklą į mus.

-Mes tik ieškome, kur pasislėpti,- ramiai prabilo Hemas.

Vyras pažiūrėjo primerkęs akis į Hemą, tada šiek tiek pakreipė ginklą į žemę. Jis neatrodė priešiškai nusiteikęs, bet ir neparodė, kad pasitiki mumis.

-Dar vieni pabėgėliai iš slėptuvės?- paklausė vyriškis. Spėjau, kad jis gyvena šioje trobelėje ir yra prieplaukos prižiūrėtojas.

Abu tylėjom, tik Hemas paskui linktelėjo.

Vyras buvo maždaug keturiasdešimties, ilgais plaukais surištais į uodegą, smakras apžėlęs.

-Keite, gali išlįsti,- tarė vyriškis ir netrukus iš po lovos pasirodė maža tamsiaplaukė mergaitė. Burnoje ji čiulpė savo nykštį. Mergaitė greitai pribėgo prie vyro ir pasislėpė jo glėbyje.

-Aš Fedžas, o čia mano dukra Keitė,- pristatė jis.- Neatrodote pavojingi, tad galiu vienai nakčiai priglausti. Bet maisto iš mūsų negausite.

Hemas pasuko galvą į mane tarsi norėdamas paklausti kažko, tačiau taip ir neprabilo.

-Dėkui, bet mes prieš temstant išeisim,- pasakė jis.- Mums reikia susirasti maisto ir kuo greičiau grįžti į savo slėptuvę.

Fedžas linktelėjo. Jis atsisėdo ant medinės kėdės ir pasisodino mergaitę ant savo kelių, o ši baimės kupinomis akimis žvelgė tai į mane, tai į Hemą.

Pajutau, kad mano kojas pradėjo traukti mėšlungis - niekada gyvenime nesu tiek vaikščiojusi ar bėgusi. Apsižiūrėjau, ar netoliese yra kur prisėsti, ir pamačiusi šalia savęs dar vieną medinę kėdę atsisėdau ant jos ir ištiesiau kojas.

-Tai kaip ten, salos centre?- paklausė Fedžas. Ginklą jis pasidėjo ant stalo už savęs. Prisiminiau, kad ir Hemas turi pistoletą.- Juk jūs iš ten?

Hemas linktelėjo. Jis irgi buvo atsisėdęs ant kėdės prie kriauklės. Reikėjo kaupti jėgas, nes nežinia, kiek dar reikės keliauti ant kojų.

-Nieko gero. Zombiai pradėjo būtent nuo ten. Nežinome, kiek dar liko sveikų ir gyvų žmonių.

Žvilgtelėjau į Hemą. Tikiuosi jis turėjo omeny ne mūsų artimuosius.

-Palikote savo šeimą?- pasidomėjo vyras. Mergaitė nuslydo tėvo kojomis ir pasitraukė į šalį. Stebėjau, kaip ji nueina prie savo žaislų.

-Mums pritrūko atsargų,- ramiai atsakė Hemas. Akies krašteliu mačiau, kad jis įsitempęs.

-Tai kodėl tiek nutolote nuo savo slėptuvės? Manote, kad kitur saugiau?

Supratau, kad Fedžas mus tikrina, tačiau tai pradėjo erzinti.

-O ar jūs čia jaučiatės saugūs?- Įžūliai įbedžiau žvilgsnį į Fedžą. Mano klausimas pakibo ore. Vyras nuleido galvą ir tada pažiūrėjo į savo dukrą.

-Niekur nebėra saugu,- ištarė jis tyliai.- Ir ne tik dėl zombių grėsmės. Pačiais žmonėmis nebeįmanoma pasitikėti.

Vyras atsistojo ir nuėjo prie lango. Mergytė su lėle glėbyje sekė jį savo didelėmis akimis.

-Keitės mamą, mano žmoną, nužudė visai ne zombiai,- pradėjo Fedžas. Jo balsas prikimo.- Tai dar būtų buvę pateisinama. Tačiau - žmogus? Žmogus, kurį laikei savo draugu, kuriuo visada galėjai pasikliauti. Maniau, kad Alkatrase visi mes, vargšai, saugomės nuo zombių, nuo didžiojo blogio. Ne,- Fedžas atsisuko į mus ir papurtė galvą.- Ne. Blogis esame mes ir zombiai mus prie to privedė.

.

Jau temo. Raudona saulė leidosi už horizonto. Mano akys buvo įbestos į langą priešais mane, o galvą buvau atrėmusi į sieną. Jau visą valandą sėdėjome tyloje. Tikriausiai mums su Hemu buvo metas keliauti, tačiau vaikinas nieko nesakydamas su kišeniniu peiliuku rastu fermoje smailino pagalį. Fedžas jam parodė.

Pažiūrėjau į mažąją mergaitę, kampe žaidžiančią su lėlėmis. Ant jos rankos buvo skaičiai, tik negalėjau įžiūrėti kokie.

Staiga mano akys užkliuvo už lango. Lauke pastebėjau kažkokius siluetus.

-Hemai.- Pakilau nuo savo kėdės ir lėtai, vis dar žiūrėdama į langą, priėjau prie vaikino. Šis pakėlė galvą į mane, tada pasekė mano žvilgsniu.

-Mums jau metas,- pasakė Hemas. Jis susirinko išdrožinėtus pagalius ir susidėjo juos į kuprinę.- Greitai sulauksite kitų svečių.

Savo vandens atsargas jau buvome prisipildę, tad beliko užsimesti ant pečių kuprines ir sprukti.

Fedžas žvilgtelėjo pro langą. Tada lyg jau būtų surepetavęs paėmė į rankas Keitę ir atidarė grindyse esančias rūsio duris.

-Tikrai nepasiliksite?- dar paklausė vyras.

-Ne,- trumpai ištarė Hemas ir net nebeatsisukdamas išėjo pro duris. Skubėdama pasekiau paskui.

-Manai, kad jie išgyvens?- paklausiau, kai įlindome į mišką. Rodos, mano balsas nuskambėjo gan piktai.- Hemai?

-Jie turi gerą slėptuvę,- tarė jis nesustodamas. Turėjau jį vis pasivyti.

-Geros slėptuvės neužtenka. Zombius ves jų uoslė ir klausa, taigi niekas jiems nesutrukdys.

Staiga Hemas sustojo ir atsisuko į mane. Vos neįpuoliau į jį.

-Ką tu man nori tuo pasakyti?- Jo balsas sugriežtėjo.

-Kad turėjome pasilikti ir padėti jiems.- Suraukusi kaktą žvelgiau į Hemą.- Juk ten maža mergaitė.

Vaikinas garsiai atsiduso. Jis nusuko žvilgsnį kažkur už manęs, tada vėl pažiūrėjo į mane.

-Prisimeni? Vadovauju aš. Klausai manęs ir tyli.

Trumpam užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Tuomet pasitraukiau nuo Hemo ir pajudėjau pirmyn, tačiau jis mane sulaikė. Vaikinas atsuko mane į save ir suėmęs tvirtai už pečių švelniai žvelgė tiesiai man į akis.

-Eše.- Jis ištarė mano vardą lyg norėtų nuraminti.- Duodu žodį, kad jiems nieko blogo nenutiks. Girdi? Jie ten saugūs, o dabar mes turime pasirūpinti savo artimaisiais. Gerai?

Tarsi užhipnotizuota mėlynų Hemo akių linktelėjau. Jis buvo teisus. Turėjau pasirūpinti savo mama ir Džo, nes tik jie man buvo likę šioje prakeiktoje Alkatraso saloje.