Blogio sala

13 epizodas

Namas, kurį radome, buvo tikras laimikis.

Hemas tuoj užkūrė židinį. Normaliai nusiprausėme, pasišildėme prie atviros ugnies ir pavalgėme greito paruošimo sriubos. Radome ir daugiau pakelių. Juos susimetėm į kuprinę.

-Išeisim vos tik išaus,- tarė Hemas.

Sutikau su juo. Nėra reikalo pasilikti čia ilgiau. Kad ir kaip šis komfortas trauktų.

Sėdėjome prie židinio, prisitraukę fotelius. Persirišau savo plaukus į dvi kasas. Nesipyniau taip tikriausiai nuo keturiolikos. Paprastai laikydavau palaidus plaukus arba surištus į kuodą.

Pažiūrėjau pro langą. Dangus pradės šviesėti už kokių dviejų valandų. Turėjome dar laiko pailsėti.

Miego visai nenorėjau. Jaučiausi soti, o svarbiausia be galo troškau pamatyti mamą ir Džo.

Taip besiilsėdama nė nepajutau kaip užsnūdau. Turbūt nuovargis darė savo. Girdėjau židinyje traškančias malkas, jutau Hemo buvimą netoliese ir savo tolygų kvėpavimą. Buvau visiškai atsipalaidavusi. Tačiau tada netikėtai pajutau šaltą orą. Jis tarsi skverbėsi į mano kūną. Norėjau pramerkti akis ir pajudinti raumenis, tačiau keistas šaltis mane suparalyžiavo. Pradėjau justi baimę, tikrai išsigandau, kad negaliu pajudėti. Atrodė, kad sapnuočiau, o kažkokia nematoma jėga ruoštųsi mane nustumti į prarają.

Krūptelėjau. Staiga pajutau karštį aplink savo kaklą. Norėjau pakelti ranką ir paliesti jį, tačiau neįstengiau. O karštis vis didėjo. Jis užsmaugė man gerklę. Tada surikau.

Suspurdėjau iš vietos. Priešais mane tupėjo Hemas. Jo kaktoje buvo susidariusios nerimo raukšlės.

-Kažkas čia buvo,- sumurmėjau. Jaučiau nuryjant seiles gerklės skausmą.

-Tikriausiai sapnavai,- bandė nuraminti mane Hemas.

Tvirtai papurčiau galvą.

-Ne, aš nemiegojau,- teigiau.- Ir tai buvo ne sapnas.

-Matei ką nors?- paklausė jis.

-Jaučiau,- ryžtingai atsakiau.- Jaučiau ir tai buvo nemalonu. Tarsi į mane alsuotų pats blogis.

Hemas nuleido galvą. Staiga jis pasitraukė nuo manęs ir lyg ignoruodamas nuėjo paimti mano kuprinę.

-Kas nors ne taip?- paklausiau pasikėlusi nuo fotelio. Susikrimtusi stebėjau jį, dedantį daiktus.

-Jau aušta. Reikia eiti iš čia.

Ir vėl Hemo išsisukinėjimai. Tik šįkart vaikino reakcija į mano ką tik patirtų pojūčių apibūdinimą man pasirodė keista.

-Hemai,- sustabdžiau jį užstodama jam kelią.- Tu ką nors žinai?

Žvelgiau įdėmiai į prietemos paslėptas mėlynas akis. Vaikinas susikrimtęs įkvėpė.

-Tu tą patį pasakei vieną dieną, kai radau tave pabėgusią į sąvartyną,- ištarė Hemas. Jis apsilaižė lūpas ir nusuko akis tarsi norėdamas geriau prisiminti.- Vedžiau tave namo. Jauteisi labai silpna. Galbūt dar nebuvai savimi, kaip ir visais kartais, kai vaikščiodavai tarsi per miegus. O tada tu tyliu balsu pasakei, kad jį jautei. Kad į tave alsavo pats blogis.

.

Išėjome iš namo tarsi tai būtų paprasta diena ir mes eitume pasivaikščioti į parką. Deja, Alkatrase parko nebuvo, o ir saloje nebūna paprastų dienų.

-Nesuprantu, kodėl anksčiau man niekas šito nepasakojo? Nelabai prisimenu savo kliedesius.

Eidama paspyriau sau po kojomis pasitaikiusį akmenį. Jis nuriedėjo į kanalizacijos angą.

-Nes niekas šito nežino,- trumpai atsakė Hemas.- Aš niekam nesakiau.

-Kodėl?- pasukau galvą į vaikiną.

-Nežinau,- numykė jis. Hemas irgi trumpam pažiūrėjo į mane.- Tu beveik nieko daugiau neištardavai ir tada... Man tai neatrodė paprasti sapaliojimai. Norėjau pirmiau išsiaiškinti, ką jie reiškia, tačiau kitą dieną tau pagerėjo. Viskas liovėsi.

Nuleidau akis į savo kojas. Dabar tik pastebėjau, kad mano vienas sportbatis buvo įplyšęs.

-Rodos, prisimenu, kai mane parvedei namo. Bet visa kita kaip per miglą.

Hemas žiūrėjo kažkur į priekį. Jis greičiausiai viską matė, kai man būdavo proto užtemimai. Kai apimdavo panikos priepuoliai ir aš pabėgdavau iš namų.

-Mes jau netoli slėptuvės,- pranešė jis.

Pakėliau galvą. Priešais save mačiau tik ilgą kelią, tačiau vieta jau atrodė pažįstama.

Pasitaisiau kuprinės petnešas. Ji svėrė gerokai daugiau nei anksčiau. Prisikrovėme nemažai daiktų: sriubos pakeliai, buteliai pilni vandens, arbatinukas, pledas, keli drabužiai vaikams.

-Duokš,- ištiesė ranką Hemas.- Dabar mano eilė nešti.

Jis tikriausiai pamatė, kaip aš kamuojuosi su skaudančiais pečiais.

Nusėmiau savo naštą ir padaviau Hemui. Tada pamasažavau savo įsitempusius pečius.

Artėdama link slėptuvės jau įsivaizdavau pavargusią mamą ir vis dar linksmą, bet silpną Džo. Tokia mintis, kad jie jau gali būti nebegyvi, man niekada nebuvo atėjusi į galvą. Tačiau dabar kažkoks negeras jausmas užspaudė man krūtinę. Ir aš iš dalies buvau teisi. Kažkas buvo ne taip.

Visų pirma mes išgirdome duslų sprogimą kažkur toli už mūsų. Suklususi pasisukau ton pusėn. Tada pasigirdo dar vienas sprogimas, tik žymiai arčiau mūsų.

-Kas čia vyksta?- sunerimusi paklausiau.

Hemas užvertė galvą į dangų.

-Lėktuvų nėra...

-Tada iš kur tie sprogimai?

Hemas pažiūrėjo į mane suraukęs antakius. Buvome abu pasimetę.

Neilgai trukus sprogo parduotuvė visai šalia mūsų. Mudu su Hemu pasilenkėme, kad išvengtume stiklo šukių ar kitokių atplaišų.

-Bėgam!- sušuko Hemas ir pradėjo bėgti link slėptuvės.

Bėgau paskui jį. Rodos, jau mačiau slėptuvės dangtį, tačiau mums nespėjus žengti dar vieno žingsnio ta vieta sprogo.

Buvome nublokšti tolyn. Skaudžiai dunkstelėjau ant žemės. Mano ausyse spengė, buvo sunku suvokti, kas vyksta. Kai pramerkiau akis, išvydau didžiulį dulkių sūkurį.

-Ne!- surikau iš visų jėgų. Klupčiodama pradėjau bėgti link slėptuvės liekanų.- Mama! Džo!

Parklupau ant kelių užkliuvusi už nuolaužos. Norėjau verkti, tačiau teįstengiau tik rėkti. Hemas turėtų mane sustabdyti, kol neprišaukiau zombių.

Netrukus dulkės prasisklaidė. Jau galėjau įmatyti suniokotą slėptuvę. Viskas buvo išdraskyta, net metaliniai sienų laikikliai buvo išsilydę. Prislinkau arčiau krašto. Pajaučiau garuojantį karštį.

Ne, to negali būti, kad jie visi negyvi.

Sugniaužiau kumščius ir pakišau rankas po puria žeme. Riksmas veržėsi iš mano burnos.

-Eše.

Staiga pajutau tvirtas rankas, kurios tuoj saugiai apglėbė mane. Hemas buvo atsiklaupęs šalia manęs ir apkabino. Jutau jo šiltą kvėpavimą.

-Aš likau viena,- išspaudžiau gerklę griaužiančius žodžius.- Visiškai viena. Mamos ir Džo nebėra.

Hemas priglaudė savo smakrą prie mano kaktos. Jis pats vos tramdė ašaras. Jutau, kaip trūkčiojančiai kilnojasi jo krūtinė.

-Tu ne viena, Eše. Aš su tavimi.