Blogio sala

23 epizodas

Vos tik į Alkatraso parduotuves atvežė naujų prekių siuntą mama pripirko šviežio maisto - daržovių ir makaronų - ir suruošė mums nuostabią vakarienę.

Kol mama darbavosi virtuvėje, aš, tėtis ir Džo piešėme. Brolis margino savo lapą įvairiomis spalvomis, o aš vis dar spoksodama į vieną tašką svarsčiau, ką piešti. Nebuvau tokia įgudusi dailininkė, kaip mano tėvai. Juk man tik penkiolika, o mano mama savo talentą pastebėjo tik būdama dvidešimties. Kai susipažino su mano tėčiu.

-Ką čia pieši?- smalsiai žvilgtelėjau į tėčio lapą. Jam šiaip nepatikdavo, kad kas nors stebi jį piešiantį.

-Tai Feniksas,- tarė jis pasiėmęs oranžinį pieštuką. Mano tėvo rankos darė šedevrus, nors jos atrodė pritaikytos stipresniam darbui. Pavyzdžiui, metalo lydymui.

-Paukštis, kuris prisikėlė iš pelenų?- pasitikslinau.

-Taip,- tėtis šyptelėjo neatitraukdamas akių nuo savo piešinio.- Žinai, tavo senelis, mano tėvas, kartą nupiešė man šį paukštį. Prieš išeidamas į karą. Jis man pažadėjo, kad sugrįš tarsi iš pelenų pakilęs Feniksas.

-Kas jam nutiko?- Pažiūrėjau į paukščio piešinį. Man niekada nepavyktų tokio nupiešti.

-Jis mirė, bet liko mano prisiminimuose,- tėčio balsas pasidarė liūdnas.

-Ar todėl dabar pieši Feniksą?- paklausiau.- Nori jį prisiminti?

Tėtis nusišypsojo paryškindamas raudonu pieštuku liniją. Piešinys buvo beveik baigtas.

-Užuodžiu, kad kažkas gardžiai kvepia. Nagi, vaikai, padėkime mamai paruošti stalą.

.

Mudu grįžome į pradžią. Vartai buvo praverti, kai juos radome. Pabėgome iš kalėjimo, bet dabar reikėjo rasti išėjimą į paviršių.

-Aplinkui griaudi sprogimai,- pasakė jis. Dabar tik pastebėjau jo sunerimusį žvilgsnį.

Netrukus pajutau, kaip sudrebėjo žemė. Tinkas pradėjo byrėti nuo sienų.

Abu su Hemu sustojome. Staiga žemę dar labiau supurtė. Reikšmingai žvilgtelėjau į Hemą. Pajudėjau pirmoji. Akylai dairydamasi stebėjau, ar neišlįs koks zombis, ar net vienas iš kareivių, tačiau atrodė, kad visi jau buvo pasišalinę iš čia.

Eidama koridoriumi slinkau palei sieną, nes sprogimai sukėlė žemės drebėjimus. Požemyje buvo nebe saugu. Sala griuvo, Blogis ją naikino. Jis nebeturėjo kaip pasimaitinti.

Mano ėjimas buvo daug lėtesnis nei norėjau. Prisiminiau kojos skausmą, ir netrukus jis pradėjo veržti visą mano koją.

-Nedaug liko,- tarė Hemas.- Tuoj išlįsim iš čia.

Nežinau, ar jis sakė tiesą, tačiau bet kokia kaina norėjau ištrūkti iš šio pragaro. Neįsivaizdavau, kas dedasi viršuje, bet vyliausi, kad ten galėsiu atsipūsti ir įkvėpti gryno oro. Būdama požemyje praradau laiko nuovoką, be to, visą tą laiką jaučiausi spaudžiama tarsi sunkaus akmens luito.

Pro trūkinėjančias sienas veržėsi gailus rėksmas, tarsi kažkas norėtų pabėgti kartu su mumis. Kliuvinėjau už betono luitų, buvo sunku eiti. Netikėtai mums už nugarų įgriuvo lubos. Netrukus sukilo dulkės, kurios pateko į kvėpavimo takus. Pradėjau kosėti, tačiau Hemas neleido stovėti vietoje. Deja, bėgti irgi buvo per sunku. Koridorius buvo be galo klaidus, o užgriuvusios sienos dar labiau trikdė surasti išėjimą.

-Ei, judu!

Šį balsą išgirdau pirmoji. Sučiupau Hemą už rankos, tada vaikinas irgi išgirdo, kad kažkas mus šaukia.