Blogio sala

5 epizodas

Slėptuvėje laikas slinko dar lėčiau. Tačiau mane ištikęs panikos priepuolis įtraukė į gilų miegą ir aš nebejaučiau laiko trukmės.

Mane pažadino šnaresys. Pakėliau galvą. Dar buvo labai anksti. Visi tebemiegojo, o laikrodis rodė trečią valandą. Tikriausiai ryto.

Atsisėdau. Norėjau gerti. Gerklė tiesiog džiuvo. Prie čiužinio buvo padėtas puodelis su vandeniu. Greit pačiupau jį ir išgėriau iki dugno.

Vėl išgirdau šnarėjimą. Primerkiau akis ir apsidariau. Tada išvydau Hemą. Jis buvo atsiklaupęs prie išėjimo ir krovė savo kuprinę.

-Ką čia darai?- tyliai paklausiau.

Hemas pasuko galvą į mane.

-Ša. Miegok, dar labai anksti.

Jis vėl nusisuko tęsti savo darbo. Pakilau nuo čiužinio. Tebebuvau su tais pačiais drabužiais, kaip ir vakar.

-Aš klausiu, ką čia darai?- pakartojau, priėjusi arčiau.

-Kaip matau, jau geriau jautiesi,- nukreipė kalbą jis. Vaikinas traukė iš savo kuprinės drabužius.

-Hemai,- suniurnėjau. Tuomet suvokiau, ką jis čia veikia.- Kur tu susiruošei?

Vaikinas pasisuko į mane. Jo keistas žvilgsnis nukrėtė mane iki pirštų galų.

-Mažiau klausinėk ir eik ilsėtis,- jo balsas buvo gana įsakmus.

-Nenurodinėk man,- nukirtau.- Ketini lįsti į paviršių?

Hemas atsiduso. Tikriausiai suprato, kad taip lengvai neatstosiu.

Vaikinas prikando lūpą svarstydamas, ką pasakyti.

-Taip,- trumpai tarė jis.

-Tada aš kartu,- išpyškinau. Mano žodžiai buvo kvaili, bet be galo norėjau ištrūkti iš slėptuvės, kol manęs neapėmė dar vienas priepuolis.

-Išprotėjai?- papurtė galvą Hemas.- Keliausiu tik vienas. Ir dar kartą - tik vienas.

-Galiu padėti tau parnešti daugiau maisto ir vandens,- pasiūliau. Bet ką padaryčiau, kad tik galėčiau įkvėpti gryno oro.

-Ne...- vis tiek purtė galvą Hemas.

-Nes aš būsiu tau našta?- bandžiau įgelti.

-Ne tai.- Hemas nuleido akis.

-Nes aš per silpna ir galiu pražūti?

Hemas pasuko galvą, kad nereikėtų žiūrėti man į akis. O aš išlaikiau žvilgsnį įbedusi į jį.

-Liaukis, Eše. Ten pavojinga.

-Pavojinga?- suraukiau kaktą. Pritilau suvokusi, kad pakėliau balsą. Rodos, kažkuris iš vaikų suniurnėjo, bet, laimei, neprabudo.- Nebegaliu ištverti čia nė dienos. Mirtis nuo beprotystės ar mirtis nuo zombių. Nelabai yra pasirinkimų.

Hemas sukando dantis. Jis svarstė. Galiausiai numetė man kuprinę.

-Tada ruoškis.

Pagriebiau kuprinę, kol Hemas nepersigalvojo, ir pasisukau į miegančius mamą ir Džo. Privalėjau jais pasirūpinti, nors krūtinę raižė jausmas, kad galbūt juos matau paskutinį kartą. Tačiau turėjau tai nugalėti ir bent vieną kartą nebūti našta ir pasirūpinti savo šeima.

.

Saulė. Ryški ryto saulė visų pirma paveikė mano akis. Išlindusi iš slėptuvės prisidengiau jas delnu. Reikės šiek tiek laiko, kol mano akys pripras prie tokios ryškios šviesos.