Blogio sala

14 epizodas

Alkatrase visi turėjo imunitetą. Visi buvo užsigrūdinę nuo sielvarto. Išprotėti daugiau jau buvo nebeįmanoma. Tačiau negalėjau širdyje numalšinti ją maudžiančio skausmo.

Iki vidurdienio buvo kelios valandos. Spėjome nueiti ilgą kelią. Ėjome tylėdami tarsi bijodami sujaukti tą mirtiną tylą.

Pamačiusi susprogdintą slėptuvę, nenorėjau pasiduoti beprotystei. Ir dabar eidama lygiu keliu žiūrėjau tik į žemę ir giliai kvėpavau. Mane ramino ta mintis, kad Hemas yra šalia, o jis niekada neleis man išprotėti.

-Ar ten sąvartynas?- paklausiau, kai pakėlusi galvą išvydau šiukšlių kalnus.

-Jo,- pritarė Hemas.

-Eisime ten?- Pasukau galvą į jį.

-Nemanau, jog turime pasirinkimą.

Vaikinas buvo teisus. Mums reikėjo kur nors apsistoti, o daugiau eiti nebuvo kur. Tik nemanau, kad sąvartynas tinkama vieta.

Kai priėjome arčiau, pamačiau, kaip ant šiukšlių kalnų tupinėja žuvėdros. Kelios pešėsi dėl geresnio kąsnelio.

-Gan dažnokai čia tave rasdavau,- užsiminė Hemas.- Bet visais kartais tu suvokdavai, kad tai aš ir noriai pareidavai namo. Kitas niekas negalėdavo tavęs parvesti.

Galvojau, ką pasakyti. Aplinkui buvo tylu. Girdėjosi tik žuvėdrų klyksmai ir mūsų žingsniai.

-Tikriausiai kažkokia keista jėga mane čia vesdavo,- tariau.

Tarsi kas mane kviestų, sušnibždėjau sau.

Hemas sustojo. Jis nusimetė kuprinę nuo pečių.

-Nori atsigerti?- paklausė.

Linktelėjau. Nė pati nepajutau, kaip ištroškau. Palaukiau, kol Hemas man paduos butelį.

-Juk ir kitiems taip buvo nutikę,- pasakiau.- Prisimeni, kaip kaimynystėje vienas senukas, berods Tomsas, išeidavo naktimis į lauką ir sustojęs vidury kelio šaukdavo, kad jo atėjo pasiimti. O paskui jis lyg niekur nieko grįždavo namo ir kitą dieną nieko neprisimindavo. Taip jam buvo kokias keletą dienų.

-Prisimenu,- linktelėjo Hemas.- Daugelis salos gyventojų patyrė kažką panašaus. Tik niekas nekreipė į tai dėmesio. O kai tau prasidėjo proto užtemimai visi į tai žiūrėjo nepatikliai.

-Nes aš išsiskyriau,- pratęsiau jo mintį.- Visi manė, kad išprotėjau dėl tėvo mirties.

-Aš irgi taip maniau,- prisipažino Hemas. Žvilgtelėjau į jį.- Iki pat tada, kai pasakei tuos keistus žodžius apie blogį. Tada suvokiau, jog galbūt kažkas tave veikia.

Atsigėriau paskutinį gurkšnį. Hemas niekada nieko nesakė, jis su manimi beveik nesikalbėjo, o dabar, pasirodo, jis bene vienintelis, kuris suprato, kad aš ne beprotė. Galbūt mane ir paveikė tėvo mirtis ir tai, kad regėjau, kaip jį nužudo. Tačiau atrodė, jog tuo metu buvau labiausiai pažeidžiama, todėl mano protas buvo veikiamas tarsi nežinomos jėgos.

-Maniau, kad nemėgsti manęs dėl to, jog aš išprotėjau,- pasakiau tiesiai šviesiai ir padaviau butelį Hemui.

Vaikinas pažiūrėjo į mane prisimerkęs nuo saulės. Jo žvilgsnis tarsi tyrė mane.

-Niekada nesakiau, kad tavęs nemėgstu,- pasakė Hemas ir atsistojo pasiruošęs eiti.

-Galbūt tas šaltis, kurį jusdavau, ką nors reiškia,- grįžau prie temos sekdama paskui Hemą.- Tik šįkart keista, kad jutau ir karštį. Prie savo kaklo.

-Tai galėjo būti įspėjimas,- svarstė Hemas.

-Koks įspėjimas?- klausiamai pažiūrėjau į jį.