Blogio sala

22 epizodas

Trankyti duris ir šaukti buvo beprasmiška. Buvau atskirta nuo Hemo, kuriam dabar kilo didesnis pavojus negu man.

Priglaudžiau kaktą prie šaltų metalinių durų. Tyla spengė mano ausyse, net negirdėjau, kas dedasi už sienų. Todėl tik dar labiau norėjau klykti ir spardytis kaip patrakusi. Kaip man viską užbaigti? Kaip susidoroti su Blogiu, jei pati galiu prarasti savo sveiką protą? Tai požemis, čia Blogio valdos, jo galia. O ką galiu padaryti aš?

Atsisukusi apžvelgiau viską aplinkui. Rodos, čia buvo kur kas šviesiau. Arba man tik taip atrodė. Lėtai patraukiau tolyn nuo durų dairydamasi, ar kas nors padėtų man iš čia išeiti.

Netikėtai praėjusi vieną kalėjimo kamerą kažką išgirdau. Tarsi kažkas braukytų koja ar ranka per grubias grindis. Sustojau ties tamsoje skendinčia kamera. Jaučiau, kad ten tikrai kažkas. Jaučiau gilų alsavimą.

Tuo metu mano kūnu perėjo šaltis. Tarsi elektra nupurtė. Išplėtusi akis lėtai artinausi prie grotų. Kažkas ten tūnantis vėl sukrebždėjo. Priėjusi prie pat kameros pakėliau apsunkusias rankas ir įsikibau į grotas. Beveik nustojau kvėpuoti lyg tai man padėtų geriau įmatyti.

Pasislėpusi tamsoje būtybė keliskart negarsiai kostelėjo. Nežinau, kodėl taip buvau pagauta smalsumo, o kartu ir baimės. Nujaučiau, kad ten galėtų būti žmogus.

Staiga siluetas tamsoje pradėjo ryškėti. Kaip ir maniau, tai nebuvo zombis. Tai, kas čia buvo uždarytas turėjo ilgus tamsius plaukus, tamsiai mėlynus marškinėlius ir rudas kelnes.

Kai būtybė visiškai išlindo iš tamsos, išgąstingai suvokiau, kad žiūriu į save. Tokie pat išdraikyti plaukai, nešvarūs drabužiai.

-Kas per?...- sumurmėjau ir atbula pasitraukiau kelis žingsnius, kol atsirėmiau į kitas grotas.

Mergina, kuri atrodė lygiai kaip aš, pamėklišku žvilgsniu žiūrėjo į mane. Ji žeminomis rankomis įsikibo į grotas. Dabar pastebėjau, kad ji buvo aplipusi purvo ir kraujo mišiniu, o ant rankų ir veido plytėjo pajuodavusios žaizdos.

-Matai, ką tu padarei?- tarė ji ramiu balsu. Kita aš priglaudė galvą prie grotų.- Visi jie mirė dėl tavo kaltės. Tėtis, mama, Džo. Hemas,- pridūrė ji patylėjusi.- O manęs atsikratei. Patenkinta?

-Dar nesu tokia palaužta, kad patikėčiau tavimi,- stengiausi, kad mano balsas nepalūžtų. Gniaužiau kumščius, tačiau rankos vis tiek virpėjo.- Manęs nepaveiks jokios tavo gudrybės, Keite.

Mano atvaizdas užvertė galvą ir nusijuokė.

-Gal ir ne,- pripažino ji.- Bet užtat gali pasižiūrėti kokia esi iš tikrųjų.

Keitė pridėjo ranką prie veido ir pakasė jį. Paskui, didžiuliam mano siaubui, lengvai nulupo lopinėlį odos. Tuoj pradėjo tekėti raudonas kraujas, kuris apsiteršė kažkokiais juoduliais.

Pajaučiau, kaip man pakirto kojas. Turėjau net suvaldyti norą patikrinti savo veidą.

-Tu puvi,- pareiškė Keitė.- Kol esu tavo galvoje, tavo sąmonėje, ėdu tave po truputį.

Merginta tą patį padarė ir su dešine ranka. Čia ji nulupo didesnę odos dalį. Mano veido raumenys pradėjo trūkčioti. Tai netikra. Tai negali būti tikra, kartojau sau mintyse.

-Bet aš žinau vieną dalyką, Eše,- sušnibždėjo mano vardą Blogis. Išgirdau spragtelint kameros spyną.- Tu niekaip neįveiksi savęs pačios.

Kameros grotos prasivėrė ir kita aš šoko link manęs. Pargriūdama ant žemės prisidengiau rankomis galvą ir pradėjau klykti. Nekontroliuojamas karštis degino mano kūną.