Blogio sala

6 epizodas

Sustojome ties varganai atrodančia "Timo krautuve". Alkatrase kiekviena parduotuvė buvo pavadinta savininko vardu ar pavarde. Taip buvo paprasčiau, vis tiek salos gyventojams nereikėjo didelio pasirinkimo.

Parduotuvė net ir be zombių apgulties buvo suvargusi. Purvini langai, iškaba be "k" raidės, todėl galėjai perskaityti "Timo rautuvė", bei nusitrynę sienų dažai. Pačiam Timui nelabai sekėsi verslas. Be to, kad šioje parduotuvėje higienos lygis buvo žemiausias, pabėgusi Hemo sesuo sukėlė Išorės pasipiktinimą, tad prekių krautuvėje beveik išvis neliko. Visgi tik nedaugelis žinojo, kad savininkas geriausius ir šviežiausius mėsos gabalus slepia šaltame sandėliuke, kuris ne kiekvienam krito į akis.

Mudu su Hemu patraukėme būtent ten. Vaikinas sukaupęs jėgas pagaliau atidarė sunkias duris. Iš sandėliuko plūstelėjo šaltis.

-Nususęs vienas gabalėlis,- ištarė Hemas, kai pamatėme ant žemės gulinčią maltą mėsą, įpakuotą plastikiniame maišelyje. Maišelis buvo suplyšęs, tikriausiai žiurkės bandė griaužti, bet kažkas sutrukdė.

-Tavo mama mokėtų ją paruošti taip, kad nesuprastumėme, ką ta mėsa patyrė,- bandžiau pajuokauti.

Hemas pasuko galvą ir pakėlęs antakius pažiūrėjo į mane.

-Kas?- nusukau žvilgsnį susigėdusi.- Juk skonis šiuo atveju svarbiau už išvaizdą. Aš viską mielai valgau, ką paruošia tavo mama, nors net nežinau iš ko.

Hemas nusisuko, bet spėjau pamatyti šypseną jo veide.

-Kas nors ne taip?- suraukiau antakius.

-Senokai negirdėjau tavęs pokštaujančios,- prabilo vaikinas.- Be jokio sarkazmo ir niekinančio žvilgsnio.

Susiviepiau, tačiau susilaikiau nuo replikos, kad tai nebuvo pokštas. Galbūt turėčiau priimti Hemo žodžius, kaip pagyrą man. Grynas oras tikrai pravalė mano protą.

Pravėrusi kuprinę įmečiau mėsos gabalą, kuris šiuo metu buvo tarsi auksas. Tuomet išėjome iš parduotuvės. Mąsčiau, kur dar greitai galėtume nulėkti patikrinti, tačiau nieko nesugalvojau. Visur buvo ta pati apgailėtina situacija.

-Šioje teritorijoje daugiau nieko nerasim,- patikino Hemas. Jis buvo nusiteikęs grįžti į slėptuvę.

-Spėtume patikrinti kelis namus,- nepasidaviau. Mums tikrai reikėjo grįžti, tačiau dar norėjau pasimėgauti laisve.

-Bet iš to jokios naudos,- tarė Hemas. Jis buvo prisimerkęs nuo saulės.- Tik sugaišim laiką ir nieko nerasim.

-O kaip kita salos pusė?- svarsčiau.- Ten parduotuvėse visada būna daugiau maisto produktų. Be to, ten ir namų daugiau.

-Eše, tai nekokia mintis,- papurtė galvą jis.

-Bet ten tikrai galėtumėme apsirūpinti maistu...

-Mums reikia grįžti,- nukirto jis ir praėjo pro mane.- Tėvai jau tikriausiai nerimauja.

-Sutems tik už keturių valandų.- Negalėjau nuleisti rankų. Gal ir buvau savanaudė, tačiau tuo pačiu galėjome išnaudoti galimybę ir pasirūpinti savo šeimomis.

-Zombiai gali pasirodyti ir anksčiau.

-Mes tikrai spėtume...

-Aš pasakiau ne!- Hemas staigiai atsisuko į mane perrėždamas grėsmingu žvilgsniu.

Užsičiaupiau krūptelėdama. Vaikinas niekada nėra pakėlęs balso. Nesu jo mačiusi tokio pikto. Ir dar ant manęs.

Tylėdama žiūrėjau į jį. Hemas atsiduso ir nuleido galvą.

Tada pasisukau eiti išilgai gatve. Nenorėjau grįžti į slėptuvę. Galbūt jiems kur kas geriau be manęs. Mamai ir Džo. Po tėvo mirties nesielgiau su jais deramai. Visada buvau suirzusi, mažai kalbėjau, užsisklęsdavau savyje. Atrodė, kad skausmas krūtinėje vis didėjo, todėl norėdavau tiesiog rėkti ant visų, kad mane paliktų ramybėje.

-Neik, Eše,- bandė sustabdyti mane Hemas.- Aš nenorėjau... Tiesiog tu...

Sustojau ir atsisukau į jį. Laukiau, kol vaikinas užbaigs sakinį, tačiau jis nutilo.

-Nesvarbu,- papurčiau galvą.- Gali grįžti, o aš einu pasitikti savo likimo.

-Eše, nesielk taip,- griežčiau prabilo Hemas.- Mąstyk savo galva. Neleisk savo protui susidrumsti.

-Aš ne beprotė!- riktelėjau. Net pati išsigandau savo balso. Tačiau garsiai iškvėpusi prabilau toliau.- Nelaikyk manęs silpnaprote, kaip visi kiti.- Sugniaužiau rankas, kad pyktis manęs neįveiktų.- Kodėl visi mano, kad man reikia gydytis? Mąstau geriausiai už visus ir žinau, kad mums reikia gelbėtis patiems. Jei kas ir yra bepročiai, tai pasyvūs Alkatraso gyventojai. Aš neprisidedu prie jų.

-Eše, sustok.

Maniau, kad Hemas ir vėl bandys mane perkalbėti, tačiau nejučia išgirdau jo balse įspėjimą.

-Nejudėk.

Mano kūnas iškart sustingo. Širdis pradėjo plakti smarkiau. Vos įstengiau pasukti galvą ir pažiūrėti, kas dedasi man už nugaros.

Staiga iš mano kūno išgaravo visa šiluma. Jaučiau, kaip apmirė visos galūnės. Už manęs stovėjo zombis. Pati tikriausia požemių pabaisa. Jo veidas buvo tarsi nudraskytas nagais, viena akis bolavo balta spalva, galva visiškai plika ir pamėlusi. Zombis uodė orą ir vieną žingsnį paėjo arčiau manęs. Dabar mudu skyrė tik keli metrai.

Padėjau koją atgal. Padaro žvilgsnis iškart sustojo ties manimi. Jis vėl traukė kvapus į save ir kraipė galvą klausydamasis.

Mano galvoje dūzgė šimtai minčių. Ką man dabar daryti? Išvirtusios pabaisos akys negalėjo manęs paleisti. Ir nesvarbu, kad jis svirduliavo lyg negalėdamas išlaikyti pusiausvyros - padaras galėjo būti greitas.

Zombis palinko į priekį. Jis ruošėsi pulti. Sulaikiau kvėpavimą ir susigūžiau laukdama puolimo. Pabaisos stiprios, neįstengčiau jo atsikratyti.

-Eše, ne!- suriko Hemas, kai zombis šoktelėjo link manęs. Hemas spėjo mane apglėbti ir patraukti į šalį.

Padaras suvokęs, kad buvo apgautas, atsisuko į mus ir iššiepė išpuvusius dantis. Tačiau tuomet netikėtai pasigirdo šūvis. Zombio kaktoje pasirodė skylė. Iš jos tekėjo tamsiai raudonas kraujas. Tarsi nenorėdamas pasiduoti jis lėtai, vis dar spoksodamas į mus, parkrito ant žemės. Jo gyvavimas buvo užbaigtas visiems laikams.

-Be ginklo čia vaikščioti nesaugu.

Iš matymo šio žilstelėjusio vyruko nepažinojau. Tačiau balso negalėčiau sumaišyti su niekuo. Tas rimtas ir aiškus lyg oratoriaus balsas priklausė Sakalui.

Jis atrodė kiek kitaip nei aš jį visada įsivaizdavau. Papilkėję, tačiau vis dar tankūs plaukai, taip pat pilka susivėlusi barzdelė, purvini languoti marškiniai ir suplyšusios kelnės. Sakalas atrodė kaip valkata, o ne žinių komentatorius.

-Eime, pas mane kol kas saugu,- pakvietė Sakalas. Jis akylomis akimis apžvelgė teritoriją.- Net ir dieną lauke pavojinga.

-Gal žinote, kodėl nekaukė sirena?- paklausė Hemas. Jis vis dar viena ranka buvo apglėbęs mane per liemenį. Atsargiai šiek tiek pasitraukiau nuo jo.

Sakalas iš kišenės išsitraukė cigaretę. Įsikišo ją į burną ir prisidegė degtuku.

-Galiu pasakyti tik tiek - Alkatraso sistema griūva. Požemių padarai paėmė viršų.