Blogio sala

3 epizodas

Iškęsti tas varganas tris dienas yra tikra kankynė. Jos slenka taip lėtai, tarsi visa savaitė.

Sėdėdama ant čiužinio stebiu, kaip mama siuva mums su Džo drabužius pagal vieną iš jos žurnalų. Medžiagos ji gauna iš siuvyklos, kurioje ji dirba. Kaip papildomą užmokestį.

Hemo tėvas klausosi radijo. Alkatraso žinių, nes daugiau nėra ką klausyti. Jis kažką užsirašinėja. Jo žmona gamina mums pietus. Ji moka produktus panaudoti praktiškai. Ir skaniai, ir taupiai.

Hemas dažniausiai laiką leidžia su vaikais. Džo jį dievina. Man visada pasakoja apie jį. Hemas padarė tą ir aną, Hemas papasakojo istoriją ir taip toliau. Negaliu pakęsti to vaikino. Jis kartais žiūri į mane kaip į ligonę. Priešais jį jaučiausi lyg išblukusi dėmė. Hemas buvo simpatiškas vaikinas, jį visi mėgo. Jo šypsena nuoširdi, o kai juokdavosi atsirasdavo duobutė kairiajame skruoste. Jo tamsiai rudi plaukai krisdavo ant ausų ir ant jo mėlynų akių, tačiau jis dėl to nesirūpindavo.

Pagaliau paskutinė naktis. Gulėjau tamsoje atmerktomis akimis ir žiūrėjau į lubas. Šiąnakt man nesisekė užmigti. Varčiausi nuo vieno šono ant kito. Kelis kartus kedenau pagalvę, tačiau nei tai nepadėjo. Galiausiai atsiguliau ant nugaros ir pasukau galvą į sienos pusę. Pakėliau ranką. Pridėjau ją prie šaltos grublėtos sienos. Jei negaliu užmigti, tada reikia kuo nors užsiimti.

Staiga kažkas dunkstelėjo. Garsas sklido iš už sienos. Greitai atitraukiau ranką. Išplėtusi akis žiūrėjau į sieną tarsi galėčiau ją permatyti kiaurai.

Mąsčiau, kas ten galėtų būti. Tikriausiai koks vamzdynas arba kanalizacijos tunelis, kuriame knibždėte knibžda milžiniškų žiurkių.

Tebespoksojau į sieną, kai vėl išgirdau barškėjimą. Lyg kažkas daužytų į vamzdžius. Atsisėdau ir pasukau galvą į Hemą.

-Hemai,- sušnibždėjau. Vaikinas nereagavo. Ištiesiau ranką ir bakstelėjau jam į petį.- Hemai.

Vaikinas kažką sumurmėjo ir atsisuko į mane. Jis lėtai pramerkė užsimiegojusias akis.

-Kas atsitiko?- suvapėjo jis.

-Už sienos kažkas yra,- pasakiau. Jaučiau, kaip gerkle kilo baimė.

Hemas atsiduso. Jis vėl užsimerkė.

-Žiurkės. Kas gi daugiau.

-Ne,- papurčiau sau galvą ir pažiūrėjau į sieną. Gal aš iš tikro per stipriai reaguoju. Juk tikrai ten gali būti žiurkės. Tik kažkas nedavė ramybės, ar tie padarai gali skleisti tokius garsus.

Galiausiai atsiguliau ir užsitraukiau paklodę iki pat smakro. Nors ir pasidarė karšta, nesiruošiau išlįsti.

Staiga vėl kažkas barkštelėjo. Neiškentusi pridėjau ausį prie sienos. Mano širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau. Man nesivaideno, girdėjau alsavimą ir keistą gargaliavimą. Tai tikrai nebuvo žiurkės. Tokius garsus galėjo skleisti tik zombiai - pabaisos kaliniai, nuo kurių mes turėjome slėptis.

Jaučiau, kaip atšalo mano kūnas. Bijojau pajudėti. Net sulaikiau kvėpavimą. Zombių regėjimas nėra geras, bet klausa nepaprasta. Geresnė nei gyvo žmogaus.

Netikėtai kažkas sunkaus dunkstelėjo į sieną. Tai buvo toks stiprus garsas, kad net atšokau. Nusiritau nuo čiužinio ir pradėjau purtyti Hemą.

-Kas dabar?- suraukė antakius jis, kai pagaliau jį prižadinau. Tik jis galėjo tokiu metu taip kietai miegoti.

-Nejau negirdėjai?- paklausiau išplėstomis akimis lyg paklaikusi.

Kaip tik tuo metu vėl kažkas stipriai dunkstelėjo į sieną. Net tinkas sutrupėjo nuo viršaus. Šįkart tai išgirdo ir Hemas. Jis pakilo ir pasirėmė rankomis. Abu be žado spoksojome į sieną.

-Po galais,- sumurmėjo Hemas.

Vėl pasigirdo gargaliavimas. Jis girdėjosi net už gana storos sienos.

Hemas pasisuko pažiūrėti, ar kiti neatsibudo. Rodos, tas garsas pasiekė tik mus.

Kažkas sudejavo. Pirma mintis šovė, kad tai buvo žmogaus balsas. Vėl trenksmas. Krūptelėjau. Atrodo, girdėjau, kaip lūžta kaulai. Tas traškėjimas vertė mane pakraupti.

Prie sienos gulėti nebenorėjau. Nors ir garsai liovėsi, negalėjau atsikratyti vaizdinio, kaip pabaisa sudrasko nekaltą žmogų. Bijojau, kad bet kurią akimirką zombis išgirs mano smarkiai plakančią širdį ir išsiverš kiaurai per sieną.

-Galiu prisitraukti savo čiužinį prie tavojo?- paklausiau Hemo. Nežinau, kodėl tai padariau. Turbūt baimė darė savo.

Vaikino veide iš pradžių įžiūrėjau nuostabą. Tačiau jis greitai susigriebė ir nieko nebeatsakęs padėjo pritraukti čiužinį.

Atsiguliau kuo arčiau savo čiužinio krašto. Arčiau Hemo.

-Tai antras kartas mano gyvenime, kai jaučiu tokią į kaulus besismelkiančią baimę,- sušnibždėjau, kai įsitaisiau ant nugaros.

-Kada buvo pirmas?- Hemas pasisuko į mane.

-Kai mačiau, kaip zombiai nusitempia mano tėvą.- Nutilau. Prisiminimai sugrįžo lyg vorai ropinėjantys po mano kūną.- Prisimenu tą naktį aiškiai. Mūsų varganą slėptuvę elektros skydinėje rado tos pabaisos. Mums teko bėgti. Iki sirenos buvo likę gal kokios trys valandos, tad nusprendėme bėgti į savo namus. Tėtis bandė suklaidinti zombius, nuvilioti juos kitur. Mes jau buvome arti namų, savo kieme, kai pamačiau, kaip zombiai užgriuvo ant tėčio ir pradėjo temptis jį tolyn. Į požeminius kalėjimus. Norėjau jį išgelbėti, bet mama mane sustabdė. Ji tyliai verkdama, nešina Džo, parvedė mane mano. O mano galvoje aidėjo tėvo šauksmas. Tik vėliau supratau, kad jis nepaisė, jog jam skaudėjo. Jis šaukė, kad zombiai nepamatytų mūsų.

Baigusi nutilau. Nežinau, kodėl tai papasakojau Hemui. Nė vienas daugiau nežinojo, kaip mirė mano tėvas. Mama sakė, kad nereikia to prisiminti. Tačiau kai išsipasakojau, man palengvėjo. Ir baimė nuslūgo.

Staiga pajutau šiltą ranką prie savosios. Hemas spustelėjo mano sušalusią ranką. Pasukau galvą į jį. Nemėgau apsikabinimų ar kitokių meilikavimų, tačiau Hemo rankos nepaleidau. Likusią nakties dalį baimė manęs daugiau nebekamavo.