Blogio sala

12 epizodas

Mano rankos nevaldomai drebėjau. Vos įstengiau atsukti degtinės butelius ir sukaišioti medžiagos skiautes. Hemas darbavosi greičiau už mane, o mano entuziazmas po truputį blėso. Kuo toliau, juo labiau savęs nekenčiau už šią idėją. Prieš pasakydama ją garsiai nė nepagalvojau, kad tai bus be galo rizikinga. Šansų, kad mums pasiseks, yra labai nedaug. O gal net ir nėra.

-Viską supratai? Gali pakartoti?- paklausė į mane žiūrėdamas Hemas. Buvome sulindę į sandėliuką, tad kol kas zombiai mūsų nematė.

Linktelėjau ir įkvėpiau oro pasiruošdama viską išberti.

-Išbėgu pro galinį išėjimą prie tilto. Išpilu degtinę ant žemės ir laukiu tavęs su degtukais rankose tilto apačioje.

-Teisingai,- palinksėjo Hemas.- Pasiruošusi?

Vaikinas buvo nusiteikęs ryžtingai. Ko nepasakyčiau apie save. Jis paėmė mano planą į savo rankas ir, turiu pripažinti, jam sekėsi vadovauti. Jis susitvarkė su spaudimu ir baime.

-Nelabai,- tyliai atsakiau.- Bet kitos išeities kaip ir neturime, tad pradedam.

Tuoj pat susikroviau į kuprinę paskutinius butelius ir užsimečiau ją ant vieno peties.

Hemas irgi jau buvo pasiruošęs. Jis išsitraukė kišeninį peiliuką. Hemas, kaip ir planavo, įsipjovė sau į delną. Stebėjau, kaip jis krauju išsitepa savo rankas.

-Metas, Eše. Bėk,- davė ženklą jis ir išėjo iš sandėliuko link zombių susibūrimo pusės.

Pasileidau bėgti link išėjimo. Turėjau perlipti kelis manekenus ir apeiti nugriuvusias lentynas. Prieš atidarydama duris išgirdau, kaip Hemas šūkauja zombiams.

-Nagi, pabaisos! Norit manęs? Pagaukit ir pasiimkit!

Išbėgau į lauką. Didelis apvalus mėnulis kybojo vidury dangaus, o nakties oras gėrėsi į mano plaučius.

Bėgau link tilto, po kuriuo tekėjo vienintelė Alkatraso upė. Vieta buvo labai netvarkinga. Upė apžėlusi, pilna akmenų, krantuose mėtėsi šiukšlės, o pats tiltas jau senokai neremontuotas.

Užlipusi ant jo, greitai atsukau degtinės butelį ir pradėjau pilti skystį ant žemės. Vyliausi, kad zombiai neužuos šio pašalinio kvapo. Tada jau nebepavyktų jų apgauti.

Atlikusi savo darbą, nusileidau į apačią ir pasislėpiau už akmeninio storo stulpo laikančio tiltą. Mintyse skaičiavau sekundes. Viena, dvi, trys, keturios, penkios. Tada išgirdau žingsnius ir alsavimą. Priekyje bėgo Hemas, o už jo gauja zombių. Kiek spėjau suskaičiuoti, septyni.

Vaikinas, pasiekęs kitą tilto pusę, išsitraukė degtukus ir uždegęs vieną numetė ant žemės. Tuoj įsiplieskė ugnis, kuri atskyrė Hemą nuo zombių. Šie priėjo prie ugnies, bet toliau žengti nedrįso.

Išlindau iš savo slaptavietės kitoje pusėje ir taip pat numečiau uždegtą degtuką. Išsižiebė liepsna.

Zombiai iš abiejų pusių buvo įkalinti. Jie urzgė išreikšdami nepasitenkinimą, braižė orą savo kaulėtomis rankomis. Nieko nelaukusi išsitraukiau iš kuprinės kitus likusius butelius ir padegusi skudurus pradėjau mėtyti butelius į zombius. Hemas iš savo pusės darė tą patį. Netrukus zombiai pavirto į ugnies fakelus. Jie puldinėjo į vienas kitą, rėkė gargaliuojančiu balsu, vienas net iškrito per tilto turėklus ir atsimušė į akmenis upėje.

Rodos, šis neįtikėtinas planas suveikė. Nugalėjome gaują zombių. Vis dar drebėjau, tačiau visai ne iš baimės. Kažkur giliai viduje jaučiau keistą malonumą. Tarsi būčiau nusimetusi didžiulį akmenį nuo savo širdies.

Tačiau tada kažkas atsitiko. Per vis dar degančius zombius pamačiau, kaip vienas užpuolė Hemą. Vaikinas trenkė jam, bet nusidegino ranką. O zombis nepasidavė. Jis užgriuvo ant Hemo.

Ieškojau laisvo kelio, kad galėčiau nusikasti iki Hemo, bet tai buvo neįmanoma. Pusiau medinis tiltas pradėjo degti, tad buvau priversta pasitraukti nuo jo.

-Hemai!- šūktelėjau tarsi tai galėtų išgelbėti jį.

Staiga pamačiau, kaip vaikinas atsikelia nuo žemės. Nuo mano pusės tiltas pradėjo irti. Darėsi nebe saugu stovėti ten.

-Hemai! Lipk nuo tilto!

Vaikinas jau ruošėsi bėgti nuo tilto, tačiau kažkoks leisgyvis zombis šoko ant jo ir pervertė per turėklus. Du kūnai nukrito į upę.

Riksmas tarsi pastrigo mano gerklėje. Aplinkui nieko nebegirdėjau, tik išplėtusi akis žiūrėjau į šniokščiančią upę. Ieškojau Hemo, tačiau tamsa trukdė man jį pamatyti.

Nieko nelaukdama nusileidau į upę. Ledinis vanduo užgniaužė mano kojų raumenis. Sukandau dantis, kad sustabdyčiau tirtėjimą. Staiga išgirdau gargaliavimą. Iš vandens, visai šalia manęs, išniro zombis ir pagriebė man už kojos. Parkritau į vandenį. Rankomis užčiuopiau akmenį, tada paėmiau jį ir kelis kartus trenkiau zombiui į galvą. Šis išvertė savo pabalusias akis ir griuvo veidu į akmenuotą dugną.

Svirduliuodama atsistojau. Ledinis šaltis jau užvaldė visą mano kūną. Vos galėjau paeiti, be to, vandens man buvo iki kelių.

-Hemai!- vėl sušukau. Buvau tikrai sunerimusi. Turėjau laikytis, kad nepulčiau į paniką.

Negalėjau prarasti Hemo. Viena neįstengčiau sugrįžti į slėptuvę. Be to, jo buvimas šalia man padėjo jaustis ramiau. Nesvarbu, kad esame labai skirtingi. Dabar mudu buvome vienas kito ramstis. Tik susivieniję galėjome apsisaugoti nuo zombių ir kitokio blogio.

Pagaliau pamačiau Hemo kūną. Jis gulėjo po tiltu ant upės kranto. Nusikasiau iki jo sukandusi dantis. Pagriebiau nejudantį Hemą už žastų ir ištempiau jį iš vandens. Nutempiau jį toliau nuo upės.

Pritūpiau prie jo. Pasilenkusi bandžiau užčiuopti pulsą kakle ir kaip tik tada Hemas atsigavo ir pradėjo gaudyti orą. Jis kelis kartus kostelėjo ir išspjovė vandenį.

-Gal nuo proto nušokai?- iškart užsipuoliau Hemą.- Juk pats sakei: padegam zombius ir sprunkam. Tai ką tu ten, po velnių, darei?

Vaikinas atsisėdo. Jis perbraukė ranka savo šlapius plaukus ir pažiūrėjo į mane. Nutilau. Akimirksniu mano pyktis išgaravo. Žvelgiau į Hemo akis, kuriose atsispindėjo ugnies liepsnos.

-Ką aš būčiau dariusi be tavęs,- sumurmėjau ir nuleidau galvą.

Hemas nieko nepasakė. Jis atsistojo vis dar kosėdamas.

-Tu sveika? Nieko nenutiko?

Atsistojau paskui jį ir papurčiau galvą. Apglėbiau save rankomis. Man buvo baisiai šalta.

-Gerai tada. Susiraskim vietą, kurioje galėtume išsidžiovinti drabužius,- pasiūlė Hemas. Vaikinas nusileido prie upės. Jis ieškojo savo kuprinės, bet greičiausiai ją jau buvo pasiglemžusi upė.

-Eime, bus dar tų kuprinių,- tariau ir paėmusi savąją į rankas patraukiau link gyvenamųjų namų.