Blogio sala

15 epizodas

Marta mums papasakojo, kad visi čia apsistoję žmonės kaupia bendras atsargas. Taip neva lengviau išgyventi. Išėję į gatves, jie susirenka naudingus daiktus, dar valgomą maistą, o tuo metu saugo vienas kito užnugarius. Paskui visa, ką parsineša čia, pasidalija. Kaip maža bendruomenė.

Kai Marta tai papasakojo, supratau, kokias ji turėjo užuominas.

-Mes nepasiliksime,- iškart pasakė Hemas. Pasirodo, ir jis teisingai suprato.

Marta primerkė akis ir klausiamai pažiūrėjo į Hemą. Toks jo atsakymas jai atrodė nepriimtinas.

-Vis dar turim vilties, kad mano ir Ešės artimieji yra gyvi,- pasakė Hemas. Žvilgtelėjau į ji sunkiai suvokdama, ką jis pasakė. Jau maniau, kad Hemas susitaikė su tėvų, brolių ir sesers praradimu.

-Vilties?- papurtė galvą Marta negalėdama patikėti.- Alkatrase jau seniai nebėra vilties. Argi nesuprantat? Visi tie sprogimai kažkodėl kilo iš po žemių. O produktų iš Išorės nebegavome ne dėl to, kad aš tariamai pabėgau. Alkatrasas nebeegzistuoja. Niekam neberūpi, kad mes mirštam. Mes jau pasmerkti.- Marta giliai atsiduso. Ji pažvelgė į mudu.- Mus naikina ne Išorė, o pati sala. Nežinau, kodėl tai vyksta, bet sala nori mūsų mirčių.

Tai pasakiusi Hemo sesuo pasitraukė ir kažkur nuėjo. Hemas atrodė šiek tiek suirzęs, jis kandžiojo apatinę lūpą. Norėjau ką nors pasakyti, kad Marta neteisi, tačiau taip ir neprabilau.

Netrukus į gamyklą atėjo daugiau žmonių. Jie grįžo su laimikiais, todėl susėdę kas savo vietose, kas šiaip prie stalų, pradėjo dėlioti savo radinius. O mudviem su Hemu daugiau nieko nebeliko, kaip tik susiruošti savo gultus ir laukti nakties.

Nenoriai traukiau iš kuprinės pledus. Salėje buvo keli laisvi čiužiniai, tad Hemas tuoj atvilko juos arčiau sienos, kur pasirinkome sau vietas.

Man čia nepatiko. Man nepatiko Marta, jos pasikeitusi elgsena ir visi čia esantys žmonės, kurie tik apsimeta, jog jie saugūs. Ši vieta man per daug priminė mano tėvą, jo mirtį, ir niekas manęs negalėjo suprasti. Nors man to ir nereikėjo, jau seniai išmokau užgrūdinti save. Tačiau vis tiek nenorėjau užsibūti čia ilgiau nei vieną naktį. Daugelis įsikūrusių žmonių man buvo pažįstami, tad jie tikrai pažinojo ir mane. Jaučiau jų slaptus dirsčiojimus tarsi būčiau raupsuotoji ir nešiočiau ligas. Jie žinojo, kad aš ta pati mergaitė, kuriai po tėvo mirties pasimaišė protelis. Ir nesvarbu, jog tai visiška netiesa. Na, žinoma, gedėjau tėvo ir net iš pradžių pati buvai įsitikinusi, kad prarandu blaivų protą dėl jo žūties, tačiau pradedu suvokti - beprotystę sukėlė kažkas kitas.

Kol abu su Hemu klojomės gultus, prie mūsų priėjo nepažįstamas senukas. Jo sulankstoma lova buvo visai šalia, tad jis atsisėdo ir iš lėto kraustydamas savo daiktus stebėjo mus.

-Jūs brolis ir sesuo?- pagaliau prabilo senukas.

-Ne,- iškart atsakė Hemas.

Pažiūrėjau į senuką. Jis šypsojosi, tad ir aš jam atgal nusišypsojau.

-Tai judu draugaujat?- vėl maloniai pasidomėjo jis.

Šįkart mudu abu su Hemu nebyliai susižvalgėme. Aiškiai supratome, kad senukas klausia, ar mes pora. Greitai papurčiau galvą ir nusisukau, o Hemas šyptelėjo ir pasisuko į senuką.

-Mudu tik draugai. Padedame vienas kitam.

-Ak, baikit,- nusikvatojo kimiai senukas.- Net ir tokiomis sąlygomis ledinės širdys ištirpsta.

Tai pasakęs senolis atsistojo ir kažkur nuėjo. Nuo tokių jo žodžių pasijaučiau nejaukiai. Nežinojau, kur dėti akis.

-Einu pasikalbėti su Marta,- paskubomis ištarė Hemas netoliese pamatęs savo seserį. Tikriausiai ir jis nenorėjo žiūrėti man į akis.