Lašas vyno,
stebėjai mane pro durų plyšį,
dalelė manęs jautė, jog mažuma visos melodijos man kelia nostalgiją,
ramus skambėsys aidi mano namuose.
Antras lašas vyno,
tu atsisėdai nepastebimai ant sofos krašto,
vis dar stebėjai mane,
mano judėsius ir abudu tylėjome.
Puse taurės vyno,
tu atsikvėpei atsiremdamas,
neatitraukdamas akių nuo manęs prabilai.
Tu širdyje žinojai,
jog kažkiek mus sieja likimas,
bet neleidai likimui mus suartinti,
bijojai visko kas vyko.
Vėjas pro atidarytus langus užpūtė žvakes,
jos kėlė man ramybę,
tu atsistojai ir pažvelgei į mane,
tu su vėju lėtai išėjai.
Vyno taurė tuščia,
geras jausmas paliko mano namų kambarius,
viskas kas buvo,
ėmė ir pradingo sumirksėjus.
Tai tik ramybė,
švelniomis rankomis palietusi mano širdį.
