Matau kaip tyliai ir lėtai išeini iš mano gyvenimo,
kai į mėnesį parašai kelis žodžius,
o anksčiau gyventi be manęs negalėjai.
Draugai irgi gali sudaužyti širdį,
bet dėja jie to net nepastebi,
ganėtinai sunku suvokti,
bet taip jau yra,
reikia judėti toliau.
Aš stebiu tave iš toli,
prižadėjai, jog nepamirši manęs,
bet kaip suprantu ir pažadą pamiršai.
Aš vis pasiilgstu tavęs,
rašau tau laiškus savo galvoje,
žodis prie žodžio,
eilutės krenta žemyn.
Aš irgi krentu,
lyg širdis dingus iš krūtinės,
kaip žiemą tavo rankoje manoji ranka,
ačiū už nuostabius draugystės metus.
Viena su savo mintis,
vėl pasilikus galvoti naktimis apie tave,
ryte užmigti su klausimu kada gausiu atsaką nuo tavęs.
Sapnuose regėti tavo veidą,
kurio tiek daug laiko jau nemačiau,
praradau apetitą,
susigadinau miego režimą.
Aš tavęs nekaltinu,
viskas gerai,
aš kaltinu save,
jog viskas taip įvyko.
