Kodėl kai liūdesys mane aplanko,
aš bandau atrasti tave,
atversti vėl iš naujo bandytus degint prisiminimus,
viršelius nuo miglotų šešėlių,
sudaužytas begalę kartų širdis ir vėl sudėti iš naujo.
Kodėl man sunku užmerkti akis,
kai viskas prieš mane atrodo netikra,
bijau kai stoviu ant bedugnės krašto,
jog nukrisiu,
bet nebijau kristi ant žemės kuri po mano kojomis.
Viską regiu su liūdesiu akyse,
bet baimė nematyti visai kitokia,
liejasi tavo veidas mano prisiminuose,
bandau jį nufotografuoti,
bet lieka tik tavasis siluetas.
Aš tave paleidau,
man trūksta žodžiu apsakyti kaip aš gailiuosi,
nusinešei su savimi manąjį juoką į netinkamą vietą,
trūksta laimės šiuose namuose.
