Negaliu patikėti, jog tu likai man tik kaip prisiminimas.
Aš žiūriu į tas kvailas žvaigždes, kurios man tiek sukelia džiaugsmo matant jas,
tas suknistas mėnulis kuris yra toks beprotiškai gražus ir ta cigarėtė man tarp pirštu, kuri mane žudo lėtai.
Žudo lėtai ir laikas, kurio aš niekaip nesustabdau,
tas slogiantis oras, aš dūstu ir dūžtu, bet tu to nematai,
tu matai tik tai ką aš noriu, jog tu matytum.
Ir kodėl dabar prasukti aš negaliu, visko kas mus laiko atskirai.
Kodėl tu mane žudai?
