O kas mes?
Taip ir niekad nesužinojau,
mažytė būdama vis skaičiuodavau žvaigždutes,
vis galvodama, kad ten žmonės išėję į dangų.
Tokia drovi ir neryžtinga,
bijanti visko,
jautri net griežtam žodžiui,
tokia aš buvau,
trapi ir maža gėlelė.
Bijodavau žmonių,
nuo tada kai dar vėžimėlyje gulėjau.
Didžiausias klyksmas,
kad tik pasitrauktų.
Todėl aš vis dar tokia trapi ir iki šiol.
Išmokau neberodyti
savo baimės, skausmo ar liūdėsio.
Bet viduje kyla klyksmas,
iki tol kol pati nebegirdžiu aplinkos.
Man skauda žinoti,
skauda patirti.
O atrodo viena žemė ir žmonija,
bet taip skaudžiai duria į visų širdis.
Kas mes?
Galbūt vis dar sužinosiu.
Liksi su manimi visam?
