Mano gyvenime tiek daug emocijų,
pakilimų ir nusileidimų,
tiek daug ašarų ir laimės, ir džiaugsmo.
Bet aš vis dar kryžkelėje su kiekviena minute.
Aš dar laiminga nebuvau,
kur mano kūnas ir siela nors pabūtų sekundę ramumoje,
mano galvoje tiek daug balsų, jie nenustoję kalbėti dialogų vienas su kitu.
Jie rėkia, verkia, juokias ir aš manau, jog aš čia tik išprotėjus ir iš tiesų niekas toje mano galvoje nekalba, čia tik aš savęs nesuprantanti.
(Bet gali būti, kad vis dėlto kažkas ten kalbasi).
Kaip ir dabar; aš aklinoje tamsoje guliu, žiūriu į juodumą, bet visgi aš ne ramybėje.
Jaučiu kaip medžiai mane kviečia,
pušų kvapas mane svaigina ir tas šaltas vėjas degina mano skruostus.
Kur ten prie upelio ragana vaistažoles renka,
mane tai šaukia, bet aš tyliu,
bijau tamsos, bijau šokančių šešėlių ir tos raganos,
todėl aš ten neinu, išlysti iš po krūmo aš negaliu,
užtat man ten ir kalba,
kalba kurios aš nesuprantu, (o gal ir nenoriu suprasti).
