Viskas slysta iš po kojų,
dar vienas oro gurkšnis,
tavo šaltos rankos naktimis mano kūnu,
pasakyk ką tu žinai.
Aš nenoriu eiti toliau,
smaugė mane šis jausmas nuo pradžių,
paleisk mano laisvę,
aš noriu bėgt.
Aš galiu daugiau nieko nebesakyti,
bet jei aš tylėsiu,
ar nuprausi mano kaukę,
kuri buvo aplieta lietumi?
Ar nupieši man kelią?
Kai žengsiu galva pakelta.
Tu bevardis mano paveiksluose,
tavo akis uždažysiu su milijonais dažų sluoksnių,
po jais galėsi šypsotis.
Šie žodžiai kaip dar pasakytų trilijonų,
kiek dar galėsi slapstytis už šių veidrodžių
kurie veda į prarają.
Kuo tu kvėpuoji?
