Truputį laiko saujoje nešuosi,
truputį oro, jog galėčiau pasidalinti su tavimi.
Laimingi laiko neskaičiuoja,
bet prie tavęs man jis taip greitai bėga,
kad net megindamas jį vytis,
tu visalaik liksi paskutinis.
Tu lauro lapų vainiku puoši ir dabini man plaukus,
užsiliepsnojusieji laumių verpetai dingo iš mano kiemo.
Ir man prabilus tu tą dieną manęs laukei,
tu nesitikėjai, jog mūsų sielos taip pamils vieną kitą,
apsikabinusios jos susivienis
ir taps viskas ko mes taip norėjome.
