Ji tyliai pasibeldė į mano duris,
susikausčiusi iš šalčio ir drebančiomis kojomis,
žiūrėjo tiesiai į mano rankas, lyg kažko ieškotų,
be namų negerai.
Aš priimsiu tave,
padarysiu karštos arbatos,
židinys kūrena,
namas šilumoje rūsena.
Tik staiga nusisukau ir šaltis atsirado,
tu pabėgai nieko nepasakiusi,
juodais paukščiais mano namus pavertusi,
užrakinai mane plačioje tuštybėje.
Palikusi man sušalusią naktybę.
Tu viską paverti ledu,
sustingdai tūkstančius laukų,
tau šiluma net nereikalinga,
tu nejauti kur dega, kur sustingsta.
