Kartais patenkame į tokias situacijas,
kuriose reikia ilgėtis, verkti, suprasti, jog tai normalu.
Bet aš nesuvokiu, kad taip nutiko,
jog viskas baigta ir tavęs nebematysiu niekada.
Su tuo kuriuo praleidau visą vaikystę,
kuris matė mane ir švelnią ir bjaurią,
tas kuris nesenai valgė šalia manęs ir juokėsi iš savo paties juokelių.
Jis mylėjo mane,
nors kartais to nemokėjo parodyti,
jis dažnai būdavo šaltas ir grubus,
bet vistiek jis buvo man labai artimas žmogus,
o aš jo nevertinau.
Net nesitikėjau, kad taip staigiai tu išeisi,
nesitikėjau, jog nespėsiu atsisveikinti su tavimi,
kai dar galėjai kvėpuoti, matyti, girdėti ir kalbėti,
kai tavo širdis dar plakė.
Tikiuosi tu pagaliau ten būsi laimingas,
su tėvais ir broliais vėl pasimatysi,
jog pagaliau tau neskaudės.
Aš išmoksiu gyventi ir suvokti,
jog laikas tave paleisti,
išmoksiu vėl džiaugtis,
nes tikiu, jog tau ten žymiai geriau.
Ačiū tau už viską,
ką galėjai suteikti ir pasakyti.
Dar susitiksime.
