Kartais atrodo, jog man nereikia nieko,
aš esu aš, ir man to užtenka.
Žodžiais neapibūdinama mano savijauta,
jaučiu, kad ir kaip bandydama aiškinti kas aš esu,
vistiek pinasi žodžiai voratinkliuose.
Melancholijos pojūtis jaučiasi kiekvieną vakarą,
jaučiuosi pasiklydusi,
atrodo, jog lyja lietus ant manęs, kai noriu prabilti.
Tragiškai slysta valandos iš mano rankų,
greitai nerimas prabila mano galvoje,
tuščias tamsus kambarys paskandina mane gilumoje.
